(Ne)palaužiamoji

Pirmoji dalis || Nauja užduotis

Mestelėjau žvilgsnį man iš kairės stūgstančių vitrinų pusėn. Šiose atsispindėjo spalio trisdešimt pirmosios dienos dvasia.
Helovinas.
Visur stūksojo moliūgai, demonstruojantys įvairiausias grimasas, ant sienų kybojo raganų, vaiduoklių bei šikšnosparnių iškarpos, vietomis pasitaikydavo ir voratinklių bei vorų imitacijų. Kiekviename žingsnyje prasilenkdavai su būriu vaikų ir juos lydinčiais tėvais, kurie savo mažuosius aprengdavo piratų, princesių, raganų bei vaiduoklių kostiumais. Oras palink mane dvelkė karamelėje išmirkytais obuoliais.
Gelsvos šviesos atšvaituose regėjau balzganą savo atspindį. Melsvai pilkšvos akys žvelgė į mane šaltu bei kiek paslaptingu žvilgsniu; rausvos lūpos buvo kietai sučiauptos, taip išryškindamos abiejuose skruostuose esančias duobutes; juodi, vietomis kiek banguoti plaukai lengvai krito man ant nugaros; tvirta bei grakšti laikysena išsklaidydavo viziją, jog esu maža, smulki mergaitė. Vilkėjau baltą, trumpa rankovę palaidinę, ant kurios užsimečiau juodą, odinę striukę, bei juodas kelnes, kurios puikiai gludo prie kojų, tačiau tuo pačiu buvo ganėtinai tamprios, tad leido lengvai judėti. Su tokia apranga tikrai negalėjau tituluoti į 'geriausio Helovininio kostiumo konkursą'. Ne iš pirmo, bet galbūt iš antro žvilgsnio ir būčiau galėjusi priminti kapų plėšikę Larą Kroft, tačiau tikrai to nesiekiau. Šiandieną aš buvau tiesiog aš - Lėja Lein.
Žvelgiau į vitriną tol, kol mano atvaizdas joje išblėso ir pamačiau sausakimšą kavinukę, kurioje laiką leido paaugliai ir kiek vyresni persirengėliai, kurių netenkino vaikais apspitusios gatvės. Šie savo ruoštu šnekučiavosi, gėrė kokteilius, kavą, užkandžiavo, juokėsi, tačiau mano dėmesį traukė ne jie.
Menkiausiai šviesos paliestame baro kampe sėdėjo galvą panarinęs žmogus, rankoje gniaužiantis viskio taurelę. Kiek ankstyvas metas gerti, nes dar tik keletas valandų po vidurdienio. Blausiai šyptelėjau pati sau ir paėjėjusi kelis žingsnius, stumtelėjau medines duris. Vos tik įžengus vidun suskimbsčiojo viršuje kybantis varpelis, pranešantis, jog atvyko naujas lankytojas. Geltoną prijuostę ryšinti, auksaplaukė mergina mane pamačiusi maloniai šyptelėjo ir nuėjusi už baro, įpylė man stiklinę apelsinų sulčių bei pastatė greta tamsoje kiurksančio vyriškio. Aplenkiau mano kely pasitaikiusius besišnekučiuojančius paauglius ir atsisėdau į laisvą vietą.
-Sveika, Beka,- pasisveikinau su mergina, kuri jau rengėsi eiti aptarnauti rankomis susikabinusią porelę.
-Neleisk jam daugiau gerti,- bedė žvilgsniu į greta sėdintį vyriškį.
Linktelėjau.
Pastvėriau prie vyro stovinčią apytuštę taurelę ir apsisukusi savo kėdėje, padėjau ją ant praeinančio barmeno padėklo, kurį šis laikė rankoje. Žmogus sėdėjęs greta manęs iškart sujudo ir įsmeigė savo piktą žvilgsnį tiesiai į mane.
-Aš dar nebuvau baigęs jo gerti!- iš jo burnos sklido nemalonus alkoholio kvapas.
-Manau tau jau pakaks,- susiraukiau. Stumtelėjau savo stiklinę, kurioje buvo apelsinų sultys, jam. -Verčiau išgerk jų arba kitą kartą, kai gersi mano sąskaita, bent jau įsidėk gumos. Kvapas einantis iš tavo burnos nepakeliamas.
-Reikėjo nevėluoti,- bandė teisintis. -Buvo per daug nuobodu tavęs laukti.
Atsidusau.
Buvo beprasmiška su juo ginčytis.
Dar kartą pažvelgiau į greta sėdintį dvidešimt aštuonerių metų vaikiną, šviesiais, suveltais plaukais, kurie tokie buvo tikrai ne iš noro gražiai atrodyti, o veikiau dėl to, nes keletą dienų nematė nei dušo, nei šukų. Virš lūpos, dešinėje pusėje jis turėjo nedidelį apgamą, kuris ko gero jame man labiausiai ir patiko. Kodėl būtent tai - paaiškinti negalėjau. Vaikino žalios akys šią akimirką įtariai žvelgė į oranžinį skystį esantį stiklinėje. Ši scena atrodė taip, tartum jis pirmą kartą gyvenime matytų kažką panašaus.
-Taigi,- pradėjau,- sakei turintis man šį tą naujo,- priminiau jam apie tai, ko abu čia atvykome.
Vaikino veidas akimirksniu surimtėjo: taip būdavo visuomet kai kalba pasisukdavo apie darbą, būtent todėl ir sugebėjau jį pakęsti. Paprastai Timas būna vėjavaikiškas, išsiblaškęs bei turintis žalingų įpročių, tačiau prireikus iškart tapdavo pareigingu, lyg jame gyventų dvi - viena kitai priešiškos asmenybės.
Pasisukęs kiton pusėn, jis siekė savo pilkai juodos kuprinės ir pasikuitęs joje ištraukė juodą segtuvą bei stumtelėjo jį man prieš nosį.
-Ne,- griežtai nukirtau vis tik jį išvydusi.
-Net nežinai kas jame,- kiek susiraukė.
-Žinai, kad nekenčiu juodų segtuvų. Juoda šiuo atveju reiškia, kad nieko gero iš to negalima tikėtis,- jau kuičiausi savo kelnių kišenėje ieškodama grynųjų, jog sumokėčiau tiek už jo, tiek už savo gėrimus ir galėčiau tyliai iš čia pasišalinti.
-Šis atvejis kitoks.
-Kuo?- paklausiau šiaip sau, nes išties visai netroškau to klausytis.
-Mergina yra banšė- atsiduso,- ir manęs paprašė, kad surasčiau geriausią žmogų, kuris galėtų slapta ją saugoti.
-Saugoti nuo ko?- pasiteiravau Timui užtilus.
-Atsakymai prieš tavo akis,- kalbėjo apie juodąjį segtuvą.
-Tai ne mano specializacija,- omenyje turėjau esybes, galinčias įspėti apie mirtį, kokia būtent ir buvo ši mergina.
Nepaisant savo žodžių, viduje geidžiau sužinoti apie šią merginą daugiau. Mane traukė mitinės būtybės, o galbūt tai aš jas traukdavau. Kaskart kai nutardavau tapti paprastą gyvenimą turinčia mergina, kas nors man pastodavo kelią, dažniausiai tai būdavo vilkas.
-Bet tu esi geriausia šioje sferoje...- bandė savo gražbyliavimais pakeisti mano nuomonę. -Be to, jau pasakiau, kad tu sutikai ir net paėmiau avansą,- vos tai taręs, jis nuraudo ir akimirksniu užsivertė visą stiklinę su sultim.
-Timai...- sugriežiau dantimis.
Bandžiau tvardytis.
Niekuomet neleisdavau jausmams ar užsiplieskusiam įsiūčiui paimti viršaus. Jeigu gyvenimas manęs ko ir išmokė, tai būti šaltai ir niekuomet nepuoselėti tuščių vilčių. Todėl viską ir kaupiau savyje.
Diena po dienos.
Savaitė po savaitės.
Mėnesis po mėnesio.
Metai po metų.
Dažnas baimindavosi, jog vieną dieną galiu neišlaikyti savyje sukauptų jausmų ir tokiai dienai atėjus aš galiausia palūšiu. Neigčiau sakydama, kad ir pati apie tai nepamąstydavau. Mąstydavau. Dar ir kaip. Tačiau nesuteikiau tam didelės prasmės, nes šią akimirką pasaulyje buvo ir svarbesnių dalykų. Vienas jų dabar gulėjo priešais mane.
-Atleisk,- išlemeno,- tačiau toji suma atrodė per daug viliojančiai, o juk pati supranti, kad man reikia pinigų.
-Ir už kiek mane pardavei?- kreivai nusišypsojau.
-Už dvidešimt tūkstančių dolerių. Bet tai tik avansas!- pridūrė man sužaibavus akimis. -Galėsi pasiimti penkiasdešimt procentų.
-Penkiasdešimt?- prunkštelėjau. -O už ką tu nusipelnei tokios didelės dalies?
Man jau nebuvo naujiena, kad Timas kaip niekas kitas mėgsta pinigus. Labiau nustebino žinia, jog jis jų beveik neleidžia, nes yra pernelyg šykštus. Būtent todėl ir geria mano sąskaita.
-Aš gi tavo verslo partneris,- atsitiesė ir pasitvarkė dramblio kaulo atspalvio švarką.
Atsidusau.
-Gal galėtum priminti kodėl?
-Nejau nori visą sumą pasiglemžti sau vienai?- apsimetė įsižeidusiu.
-Pats žinai, kad manęs niekuomet nedomino nei pinigai, nei prabanga,- sausai atkirtau.
Numečiau ant stalo keletą popierinių kupiūrų ir pastvėriau priešakyje gulėjusį segtuką. Apglėbiau jį abejomis rankomis, taip priglausdama prie krūtinės. Greitai atsistojau ir patraukiau durų link. Vos atidarius duris mano kūną užliejo rudenio vėsa.
Žinojau, kad elgiuosi netinkamai, tačiau visgi ir aš buvau žmogus turintis ydų. Retsykiais pasireiškiantis smalsumas - viena jų.
Atverčiau segtuvą ir išvydau į mane žvelgiančias žalias akis, kurios privertė mane pasijusti nejaukiai. Taip nejaukiai, jog net apsidairau ar iš tikrųjų nesu stebima.
Tai buvo jauna, raudonplaukė mergina, turinti putlias lūpas, kurios šioje nuotraukoje buvo paryškintos raudonu lūpdažiu. Mergina nuotraukoje šypsojosi, tad jos skruostai buvo gražiai iššokę bei žemiau jų buvo galima įžvelgti mažas duobutes.
Atitraukiau žvilgsnį nuo merginos atvaizdo ir susikoncentravau ties tekstu.
Vardas, pavardė: Lidija Martin.
Amžius: aštuoniolika.
Padėtis: mirties pranašė.

-

Autorės žodis:
tai naujas mano blynas, kiek stipriai jis prisvilęs jau net nebežinau. Kiek dažnai kelsiu šią istoriją taip pat nėra aišku: mano manymu priklausys nuo skaitytojų kiekio.
Prie to pačio pridursiu, kad bus daug neatitikmenų su serialu, nes veiksmą rituliosiu savaip ir daugiausiai naudosiu tik pačių veikėjų tapatybęs. Stengsiuosi perteikti scenas, kurios ritoliajasi mano galvoje ir vilsiuosi, kad kam nors jos patiks.