(Ne)palaužiamoji

Antroji dalis || Tiltas

Įsėdau į savo juodą visureigį, kurį buvau palikusi už kelių kvartalų nuo kavinukės esančioje aikštelėje. Dėl didelio vaikų srauto gatvėse, daugelis jų buvo uždarytos. Tokiu būdu buvo bandoma išvengti didesnių incidentų.
Tačiau jų bus - tik ne tokia forma, kuria jie tikėsis.
Helovinas visuomet buvo puiki proga įvairaus plauko padugnėms išlysti į viešumą ir atvirai demonstruoti tai, ką šiokią dieną uoliai slėpdavo, mat galėdavo akimirksniu atsidurti po storu sluoksniu žemių arba tarp keturių sienų. Ši šventė kasmet virsdavo milžinišku galvos skausmu tiek man, tiek kaimynystėje patruliuojantiems pareigūnams. Be perstojo gaudavome įvairius pranešimus apie gatvėje besišlaistantį milžinišką vilką, paauglį, kuris viena ranka pakėlė automobilį ir numetė jį į pirmą pasitaikiusią parduotuvę bei kitus įvairius ir paprastam žmogui nesuprantamus dalykus. Žinoma, didžiąją dalį tokio tipo iškvietimų jie laikė tik nevykusiu pokštu ir to beveik nesureikšmindavo - tuomet į darbą eidavome mes.
Numečiau juodą segtuką ant gretimo sosto ir įsitvėriau vairo lyg kokio plūduro. Man nedavė ramybės tai, kad šiandien buvo ne tik Helovinas, tačiau tuo pačiu tamsiame danguje jau švietė ir kaip niekad ryškus mėnulis.
Pilnatis.
Taip jau sutapo, kad šiais metais pilnatis prasidėjo būtent per Heloviną, kas kartu buvo tartum didelis sprogimas.
Pasigirdo tylus vibravimas sklindantis iš visureigio daiktadėžės. Pasisvėriau į priekį ir atidariusi suėmiau smėlio atspalvio mobilųjį, kurio šviesa plieskė tiesiai man į akis.
Ant ekrano mirgėjo Džono vardas.
Nykščiu perbraukiau per ekrane esančią žalią švieselę ir įjungiau garsiakalbį.
-Kas gero tavo fronte?- paklausiau padėjusi mobilųjį greta juodojo segtuvo.
-Kodėl bent kartą negali pasiimti to sumauto telefono su savimi?- stengėsi, jog jo balsas skambėtų piktai, tačiau jame vis tiek labiau jutosi palengvėjimas pagaliau išgirdus mano balsą.
Džonas kaip niekas kitas šiame pasaulyje rūpinosi manimi labiau negu savimi nuo pat mūsų bendravimo pradžios. Jis puikiai žinojo kokia nepakenčiama ir užsispyrusi aš galiu būti, tačiau visuomet kantriai laukė ir buvo greta manęs, net mirtį nešančiose situacijose. Vaikinas buvo iš to mažo būrio žmonių, kuriuos aš prisileidau pakankamai arti. Taip arti, jog retai kada išsiskirdavome. Mudu nebuvome pora. Nors tiesą sakant tai ir nebūtų itin įmanoma, nes jis domėjosi kiek kitokiais dalykais, o aš net neleidau sau mąstyti apie tokį žodį kaip meilė. Aš ir Džonas veikiau buvome kaip brolis ir sesuo. Vienas kitam atstojome kadaise prarastą šeimą. Nepaisant to, vaikinas dar daug apie mane nežinojo ir net jam nepavyko prasimušti pro mane dengiantį storą ledo sluoksnį. Nors galėčiau pripažinti, kad jis išties stengėsi: kartais net pavykdavo pelnyti mano šypseną.
-Jie tik trukdo susikaupti į aplinką ir blaško dėmesį,- atkirtau.
Tai buvo gryniausia tiesa.
Nors mobilieji telefonai ir buvo puikus dalykas turintis navigaciją, internetą bei žinoma galimybę susisiekti, tačiau mintis visuomet jį tampytis paskui save, manęs nežavėjo.
-Kartais pagalvoju, kad puiku jog manęs netraukia merginos... Su jumis per daug sunku,- konstatavo visiems ir taip gerai žinomą faktą.
Visgi jo replika pelnė jam papildomų karmos taškų, nes išspaudžiau menką šypseną.
-Kodėl skambini?
-Norėjau pasiteirauti kaip sekėsi tavo slaptasis susitikimas,- paskutinius žodžius pasistengė kaip reikiant pabrėžti, nes taip ir nepavyko išpešti atsako į klausimą: „kas tas paslaptingasis berašantis tau žinutes ir kodėl vos jam parašius tu leki su juo susitikti?". -Taip pat norėjau pranešti, kad visi jau savo paskirtose vietose ir praneša, jog kol kas viskas ramu.
-Sutemo dar visai neseniai,- tariau pasukusi raktelį, taip priversdama savo transporto priemonę atgyti,- tegul per daug neatsipalaiduoja. Kur esi tu? Privažiuosiu.
-Galbūt geriau tu pasakyk kur esi ir aš privažiuosiu prie tavęs,- bandė pagudrauti.
-Neišdegs,- vienu žodžiu sudaužiau jo veltis, bent šį tą išpešti apie mano slaptus susitikimus.
-Ką gi, tik pabandžiau,- buvau įsitikinusi, kad šią akimirką jis tik trūktelėjo pečiais. -Susitikim prie Danelto tilto.
Vaikinas nelaukė kol atsakysiu ką nors panašaus į „gerai, lauk manęs" arba „tuoj būsiu" ir padėjo ragelį už mane.
Sunku pasakyti ką jame įžvelgiau kitokio, negu kituose, jog net leidau sau prie vaikino prisirišti, nusižengdama savo pačios sukurtoms taisyklėms.
Prieš pajudėdama sutartos vietos link iš daiktadėžės ištraukiau nedidelę, delno dydžio užrašų knygelę odiniu viršeliu. Knygelės būta ne pirmos jaunystės: kai kurie puslapiai gerokai aplamdyti bei apčiupinėti. Atverčiau pirmąjį puslapį.
„1. Visuomet gink tą, kuris neturi galimybės apsiginti pats";
„2. Niekuomet prie nieko neprisirišk;
„3. Neleisk jausmas paimti viršaus";
„4. Atmink, kad ginklas bei protas yra geriausi tavo draugai";
„<...>";
„9. Nepasiduok žmogiškoms ydoms".
Apmaudžiausia buvo tai, kad antrą punktą pažeidžiau priimdama į savo gyvenimą Džoną. Taip pat kartkartėmis pasiduodavau ir devinto punkto vilionėms, kaip nutiko ir šiandieną. Dar vis nežinojau ar gerai pasielgiau imdamasi saugoti tą merginą. Dirbti asmens sargybine - nebuvo mano specializacija. Žinoma, nuolatos saugojau žmones nuo mitinių būtybių, kaip ir tas pačias mitines būtybes gyniau nuo žmonių. Buvau tarytum jungtis jungianti šiuos du pasaulius. Tarpininkavau tiek vienai, tiek kitai pusei, taip vieniems sukeldama pasipiktinimą, kitiems - susižavėjimą. Tačiau to nedariau tam, kad sulaukčiau liaupsių ar gaučiau Nobelio premiją.
Padėjau užrašų knygutę į tą pačią vietą, iš kurios ją ir išėmiau bei uždariau daiktadėžę. Kelias nuo čia iki susitikimo vietos nebuvo ilgas: paprastą dieną buvo galima nuvykti per penketą minučių, tačiau kai daugelis gatvių uždaryta - galėjo prireikti bent dešimties.
Įsukau į pagrindinį kelią, kur pravažiuojančiose mašinose regėjau dažais ištepliotus paauglių veidus. Dalis jų buvo gerokai įkaušę, mat pravėrę automobilių langus be perstojo rėkė, kad priešakyje važiuojančios mašinos judėtų greičiau, rodė kitiems vairuotojams įvairius gestus, lyg užprogramuoti spaudinėjo garsinį signalą. Pasitaikė net tokių, kurie prie stiklo priglausdavo savo sėdimąją ar papus.
-Nekenčiu Helovino...- subumbėjau po nosimi išvydusi vieną tokį atvejį.
Jauna, šviesių plaukų mergina buvo taip stipriai įkaušusi, jog paskatinta priekyje besėdinčių vaikinų nusitraukė savo palaidinę visiškai apnuogindama krūtinę, ant kurios juodomis raidėmis buvo užrašyta „Snieguolė".
Šmaikštu.
Įsukau į šalutinį kelią, kur tokių personų buvo žymai mažiau. Džiaugiausi, kad Džonas parinko ganėtinai atokią vietą, mat šis tiltas buvo mažai naudojamas dėl tam tikrų priežasčių - turėjo blogą reputaciją.
Atvykusi į šį miestelį, kiek pasidomėjau šio tilto praeitimi ir paaiškėjo, kad per dvidešimt metų nuo jo neaiškiomis aplinkybės nuvažiavo dešimtys automobilį. Po avarijos niekas neišgyvendavo: mirdavo vietoje arba pakeliui į ligoninę. Liudininkų taip pat niekuomet nepasitaikydavo. Vietiniai pasakodavo, kad per pilnatį matydavo aplink tiltą besišlaistantį permatomą siluetą ir teigė, kad tai nenurimusi siela, trokštanti į mirusiųjų pasaulį nusitemti kuo daugiau aukų.
Nebuvau iš tų žmonių, kurie tikėjo šmėklomis, tačiau puikiai žinojau, kad gyvenimas gali pateikti staigmenų, tad taip greitai nenuvertinau galimybės, jog tai galėtų būti tiesa.
Iškart pamačiau juodą Audi A6 automobilį bei į jį atsirėmusią tamsią figūrą, kuri tartum lingavo kartu su šlamančiais medžiais.
Sustojau ir greitai išlipau palikdama visureigį užnugaryje.
Nužvelgiau draugą, kuris narstė mane dumblino atspalvio akimis. Jo veide žaidė pavargusi šypsena, o juoduose plaukuose galėjau įžvelgti smulkių šapelių ir lapų. Rūbai buvo susiglamžę ir sutepti žemėmis. Įtariai jį nužvelgiau.
-Kas nors nutiko?- kilstelėjau antakį.
-Nieko, tiesiog teko nubaidyti keletą vaikų. Tiltas senas, prastos būklės - nenorėjau, kad kuriam nors šis šventimas baigtųsi ligoninėje.
Šito buvo galima tikėtis. Visgi Helovinas, o tokiu laikotarpiu šiurpiais pasakojamais apipintos vietos traukia smalsuolius it magnetas. Pritariamai linktelėjau ir atsirėmiau į jo automobilį.
-Taigi kas nutiko?- ryžosi paklausti pirmas.
-Išvykstu,- tarstelėjau trumpai.
Džonas žinojo jog aš dažnai keičiu gyvenamąsias vietas, tad ši naujiena jam didelio įspūdžio nepadarė.
-Puiku,- nutęsė lyg leisdamas sau pagalvoti ką vertėtų sakyti toliau,- kur vyksime?
To ir bijojau.
Neketinau Džonui leisti vykti kartu. Nė pati aiškiai nesuvokiau į ką įsivėliau, tad temptis jį į nežinomybę paskui save, būtų absurdiška.
-Nė negalvok, kad išleisiu tave vieną,- lyg perskaitęs mano mintis tarė.
-Negali vykti kartu. Tai gali būti pavojinga.
-Tu gi žinai, kad „Pavojus" yra antras mano vardas,- plačiai išsišiepė, tačiau tuojau pat surimtėjo. -Jeigu vyksti tu, vyksiu ir aš.
-Džonai...-rengiausi prieštarauti, bet buvau nutildyta rankos mostu.
-Pati žinai, kad jeigu ketinsi išvykti viena, aš paprasčiausiai seksiu tave ir tu niekaip manęs neatsikratysi.
-Tu gi pats žinai, kaip lengvai galiu sumėtyti pėdas,- pavarčiau akis.
Vaikinas susiraukė, tačiau į šį komentarą nieko neatsakė, nes puikiai žinojo, kad tai tiesa.
Visgi nesijaučiau nuo to geriau. Nors tiesą pasakius aš niekuomet nesijaučiau gerai. Mano pečius nuolatos slėgė sunkai atkeliama našta. Tačiau slopus balsas manyje vis ragino pasiimti Džoną kartu. Būtų pravartu greta savęs turėti patikimą žmogų ir galbūt taip būtų kur kas lengviau įsilieti į naująjį gyvenimą, kurį Timas sukūrė vos keliais klaviatūros spustelėjamais.
-Gerai,- atsidusau,- galėsi vykti kartu.
Spėjau pamatyti vaikino veide nušvitimą, kuris vertė mane gailėtis savo žodžių.