Atsimerkiau...vaizdas buvo gražus - naktinis,žvaigždėtas dangus . Bet nors ir buvo gražu , reikėjo atsistoti ir apsižvalgyti kur esu ir išvis kaip atsiradau čia.Nes nieko neatsimenu , mano galva plyšta iš skausmo.Tikriausiai padauginau alko.Atsikėlusi , šiek tiek susvyravau bet nenukritau.Aplinkui buvo seni namai , manau apleisti , pasirodo aš gulėjau ant gatvės . Nesupratusi ką aš čia darau pradėjau lėtai eiti gatve.Čia buvo tikrai labai šiurpu ir šalta . Gerai , kad buvau su megstuku.Nesupratusi kas čia per vieta , įdėmiai apžiūrėjau namus ir pamačiau vieną , iš kurio sklido šiokia tokia šviesa.Jis buvo gale gatvės , paskutinis namas ir pats šiurpiausias . Tamsus kaip gyli naktis.
Nuėjusi prie jo pastuksenau , bet niekas neatidarė . Pajudinau rankeną,vistiek nieko. Tada atidariau duris. Jas atidariusi ..aš..aš išvydau per vidurį svetainės tą šviesą kurią mačiau , ramiai deganti ugnis krosnyje . Ji atrodė paslaptingai.Bet pats namas...net patys tapetai buvo juodi . Labiausiai mane sužavėjo ir sudomino vaizdas ant krosnies , ten buvo išraižyti tie patys raštai kaip ir pas mane aplink mano veidrodį...pasijaučiau gan keistai, bet pagalvojau kad tai normalu.Nenorėjau eiti į viršų , nes tikriausiai apsisysiočiau jeigu kažką pamatyčiau.Todėl tiesiog atsisėdau į fotelį , kuris buvo priešais liepsną.Ramiai užsikėliau kojas ir stebėjau kaip liepsna sumažėja ir padidėja.Taip ji kaitalioja savo pavidalą . Lyg vaizdai apie gyvenimą degė toje liepsnoje , mano akys žibėjo ugnies šviesoi.Tada liepsna sumažėjo ir kambaryje pasidarė gan šaltoka.
Pajaučiau kaip kažkas ant mano pečių uždeda minkštą adialą ...šalti šiurpuliukai pereina per kūną..lėtai atsistoju apsivyniojusi adialą ir atsisukusi pamatau ...
-Ačiū Dievui..tai tu...-pribėgusi įsikniaubiau į Dano glėbį.
Jis mane tvirtai apkabino ir pabučiavo kaktą, jo lūpos buvo labai šaltos.
- Kas tau?..-paklausiau aš.
- Einam , aš tau parodysiu.Manau jau laikas .- jis paėmė mano ranką ir vedėsi į rūsį.
Ten nusileidę sustojom prie stalo kur buvo daug žvakių ir keista knyga.
Jis atsisuko į mane ir paklausė - Ar bijai Eve?
Aš papurčiau galvą.
Jis nusisuko atgal ir po kelių sekundžių atsisuko į mane su visiškai juodom akim , jos buvo aistringos bet pavojingos. Oda labai išbalusi.Šiek tiek išsigandusi lėtai burną užsidengiau rankomis ir pažiūrėjau į jo akis . Supratau , kad neįmanoma jog žmogus tokias turėtų, man pasidarė net silpna. Aš lėtai atsisėdau ant kėdės kuri buvo šalia .
- Kas tu ? Kas tavo akims?Odai?
-Tai banalu...-nusišypsojo jis - Tu vistiek nepatykėsi.
- Danai! Pasakyk...nebeturi kelio atgal.
- aš..demonas.
-ką?! .. Wtf ką tu nusišneki...baik..visai nejuokinga
-aš rimtai.
-mhm , įrodyk tada - šyptelėjau akimirksniui.
Jis dingo iš vietos ir akimirksniu atsirado kitoje rūsio vietoje. Mačiau tik šmestelint juodą šešėlį.Tada jo veidas pradėjo dar labiau baltuoti ir lyg skilinėti iš vidaus , o akys buvo visiškai juodos , jis pakreipęs galvą , nesavu balsu ištarė " Ar dabar tiki?"
Ir atsirado priešais mane nespėjus man net mirtelėti.Aš apkabinau jį visa drebėdama.
- kas čia suknistai buvo...
- aš...atsiprašau..
- viskas gerai , aš nebijau.
- bijai.Tu pažiūrėk į mane.Aš šaltas..atrodau tikrai ne kaip..esu demonas..nagi...kas mane gali mėgti..
aš atsitraukiau jam nuo kūno ir pažiūrėjusi į akis , padėjau ranką ant žando , nusišypsojau
- Tu gražus - tariau ir pabučiavau jį į lūpas . Pajaučiau per savo kūną einančius vaizdus , jie buvo kaip vizija.Kraujas sušilo ir vyzdžiai išsipletė.
Jis nusišypsojo .
- Supranti? Dėl to aš sakau , kad tu ypatinga..tu katik kažkokiu būdu matei vizija nuo prisilietimo , kuris buvo nuoširdus . O kai aš nuoširdžiai buvau prie tavęs prisilietęs , tu man perdavei viziją .
-Bet....aš nesuprantu kaip... Aš nemoku to daryti...aš ...tai kas man?
- Tu aiškeregė . Paveldėjai tai iš savo mamos . Ji buvo graži ir labai stipri . Iš jos vidaus tiesiog liepsnojo stipri energija.-Jis apkabino mane stipriai .
Bet iš kur jis žino...kad ji mirė prieš daugelį metų..iš kur..
Ką manote?Kaip jums nauja dalis? Parašykit daugiau savo nuomonių.❤Dėkui!
Vote - Komentuojam - Sekam :)
