How to be a Princess?

Dovana.

- Tas balsas buvo man tikrai girdėtas,- krūptelėjusi sunkiai gaudžiau orą. – James.
Džeimsą pažįstu nuo mažens. Paskutinį kart bendravome prieš porą metų, kai susitikome balionų parduotuvėje. Buvo juokinga diena. Kartu praleidome visą vakarą ir nuo to laiko nė karto nesusisiekėme.
Šie reikalai mane baugina. Jis tikriausiai jau viską žino apie mane ir mano gyvenimą. O aš nieko apie jį.
Bet man, kaip ypač daug sugebančiai moteriai gauti naudingos reikiamos informacijos nereikia per daug pastangų. Viskas kaip 2 x 2 kaip sakant.
Pažvelgusi į vystančias gėles garsiai nusijuokiau.

6 taisyklė: Jei nuobodžiauji, laiką leisk parduotuvėse!

Žinot, dabar pats metas važiuoti aspipirkti! Nebenoriu nuobodžiauti. Tai ne man.
Verčiau ką nors veiksiu ir laiko neleisiu veltui. Kaip ir esu pripratus.
Greit nuskubėjau persirengti puošnesnių rūbų. Žinoma aptempta judai balta suknelė ir mano dievinami aukštakulniai.
Dėl visa ko pažadinau Enderą, kad atsikeltų ir prižiūrėtų šunis, bei namus. Norisi užtikrinto saugumo.
Griebiau rankinę į ranką ir išėjau.
Atidariau garažo duris, užvedžiau Ferrari ir
išdūmiau į prekybos centrą.
Parduotuvių ten praktiškai šimtai, todėl suknelę pokyliui rinkausi gal geras 4 valandas.
Taigi, suknelė tviskanti, be petnešėlių ir su praskiepu ant šono, kad matytūsi daili koja. Dar nusipirkau naujų aksesuarų, kelis papuošalus, dvi delninukes ir formalų kostiumėlį į darbą. O įvairiausių rūšių batų turiu pilną kambarį, todėl nusprendžiau su jais apsieiti. Išsirinksiu ką nors iš kaip aš vadinu savo kolekcijos.
Prieš grįždama namo nuspirkau vyšninių ledų vaflyje ir prisėdau ant suoliuko pavalgyti, pasigrožėti kraštovaizdžiu.
Po 10 miničių nurijau paskutinį vaflio kraštelį ir kaip podiumu grįžau prie mašinos.
Spustelėjau mygtuką, įsėdau, pasiėmiau iš rankinės mineralinio vandens ir numalšinau troškulį.
Užkūriau Ferrario variklį ir pajudėjau.
Iš galvos neišmečiau Jameso, keldama sau daug įvairiausių klausimų. Bet ko dabar labaiausiai noriu, tai pamatyti jį savo akimis. Kuom jis pasikeitė ir koki bruožai išliko iki šių dienų. Jis labai malonus, kad moka stebinti moteris, bet argi aš jam reikalinga? Tokia, kuriai verslas tai daugiau, nei bet kas kitas. Toks įspūdis, kad jis šansų neturi. Tegul dovanoja gėlių kiek nori, už kurias jam sakau 'Ačiū' su kiek dirbtine šypsena, bet man vis vien. Deja, deja.
Įdomu, kokia gi bus sekanti staigmena. Jei vėl gėles, tai man ant jo tikrai nusispjaut, bet, jei kas nors įmantresnio, tai galbūt dar yra vilčių, kad aš apie jį susimąstysiu. Taip kaip jis ir siekia.

7 taisyklė: Nespresk apie knygą iš jos viršelio.

Kai įsukau į savo namo kvartalą, greit teko sustoti vidury gatvės.
Nes prie savo namo vartų pamačiau vaikiną. Jis bandė ropštis pro juos, bet mano vidus taip užvirė, kad išlipau iš mašinos ir įniršusi rėkiau:
- Ei, tu! Ką ten darai? Dink iš čia!
Jis atsisuko ir nulipo. Bet akivaizdu nešdintis nepanoro.
Vaikinas buvo ramus, nepanikavo, bet ir nesišypsojo. Jo plaukai buvo garbanoti, ILGI ir blondiniški, kas mane vedė iš proto. Kūnas patrauklus. Matosi, kad sportavęa.
Tasai tobulas vaikinas iš lėto artėjo prie manęs, o aš sparčiu žingsniu link jo.
Kai atsidūriau akis į akį, sustojau. Kamavo keista ar net bloga nuojauta.
- Kas tu?
Prisimerkiau.
- Emily?
Jis ką tik paminėjo mano vardą. ŠIS GRAŽUOLIS KĄ TIK PAMINĖJO MANO VARDĄ?!
- Iš kur žinai mano vardą? Tuojau pat prisistatyk, arba iškviesiu policiją!
- Aš... Aš James. James Cooper.
Išleidau išgasčio garsą ir puoliau jam į glėbį. Tiesą sakant nežinau kodėl tai padariau, bet man tai patiko. Kaip ir jausti jo raumeningas rankas. Čia kaip musė prieš dramblį.
- Oho,- apsidžiaugė.
Jis irgi atsakė į mano apkabinimą ir mes vienas kitam nusišypsojom.
- Atleisk, Džeimsai. Nemaniau, kad čia tu. Per tiek metų tu labai pasikeitei.
- Naa, Emily, tu tai taip pat gražėji ne dienom, o valandom. Iš žurnalų žinau, kad tavo gyvenimas tobulas, kaip ir tu pati... Įsitikinau ir savo akimis.
- Nu tik nereikia čia dabar. Tai... Ką tu veiki prie mano namo? Ir dar veržiesi lyg vogti ištroškęs slapukautojas?
- Norėjau padaryti staigmeną,- susigėdo.
- Ir be to, ačiū labai už gėles! - pašokau iš vietos.
Jis plačiai nusišypsojo ir švelniai pabučiavo mano skruostą.
Aš išraudau ir nusikvatojau. Jaučiausi nejaukiai, nes jei atvirai, tai man glebesčiavimaisi ir bučiavimaisi nelabai prie širdies. Bet jis labai gražus ir pasikeitęs tik gerosion pusėn, tad šį kart tik išimtis, nenustebkit.
- Ai, be to. Kadangi mano taip apsukriai kurtas planas neišdegė, manau čia pat ir padarysiu tau staigmeną.
Jis iš odinio krepšio ištraukė didelė dėžutę ir su malonia padavė man į rankas:
- Imk, čia tau. Tikiuosi patiks.
Iš pasakiško džiaugsmo ranka užsidengiau burną, akyse ėmė kauptis laimės ašaros.