How to be a Princess?

Šimtas vienas.

3 taisyklė: Pagalvok apie kiekvieną nutikimą ir nepraleisk jo pro akis.

AU AU AU!! AU!! AU AU!! AU AU AU AU AU AU!!!
- O Dieve, Tini.. Gal pakvaišai?! Užteks loti! Kas yra??!! - pažadinta savo šuniuko tyliai surėkiau. Toks ankstyvas rytas, kad net nepajėgiu pralement.. Nusprendžiau pasižiūrėti į savo iPhone kiek valandų. Spustelėjusi auksinį mygtuką pamačiau, kad 6.12 a.m. Telefono žadintuvas dar nesuveikęs, nes esu nusistačiusi, kad visada skambėtų 6.40, kadangi 1 valanda susiruošti ir 20 min. pusryčiauti (nes jei ne mano nuolatinė tarnaitė ponia Endera, tai pasigaminti prabangius puryčius užtrukčiau žymiai ilgiau). Tada ateina 08 valanda ir dar leidžiu sau pasimėgauti kava ir kokia nors rytine laida prieš išeinant. Be to, pasakysiu kad žinotumėt - darbą pradedu apie 09 valandą arba anksčiau.
- ENDERA!! JEI GALI ATEIK, PAIMK TINĮ, NES DAR TURIU LAIKO PAMIEGOTI!!! - kiek galima garsiau surėkiau pavadindama savo padėjėją, kuri nemiega jau nuo 06. Mat ji tiksliai žino kada keliuosi, kada prausiuosi, valgau ir ką kada veikiu laisvalaikiu.
Pagaliau Endera plačiau praveria mano ir taip atdaras duris:
- Atleiskite, madam, kad jis jus pažadino. Nepastebėjau kaip Tinis šmurkštelėjo į jūsų miegamąjį. Tuojau pat jį nunešiu, uždarysiu duris ir paraminsiu. Dar kartelį dovanokite,- mandagiai atsiprašė mano geriausioji tarnaitė.
- Ačiū,- tiesiog maloniai padėkojau ir užsisukau į per visą sieną dydžio lango pusę.
Užmerkiau akis. Panirau į kažkokį sapną apie vyrą, su kuriuo skrendame į Mėnulį. Tik keista, kad to vyro visai nepažinojau ir buvau gilioj meilėj su juo. Žinoma, tai tik keistas sapnas. Nuo kada aš sapnuoju vyrus? Tai pirmas kartas. Nes visada sapnuodavau vien apie tai, kaip visos brangiausios pasaulio parduotuvės priklauso TIK man. 😕 Ah.. Mano galva ir joje esantys stalčiai sumaišė vietas.

• 6.40 a.m. •

Štai ir žadintuvas! Priliečiu telefono ekraną ir išjungiu skambėjimą. Pasiražau. Atsisėdu. Sėdėdama užsimerkiu, nes jaučiuosi nepailsėjusi. Bet tiek to.. Šiaip ne taip ropščiuosi iš savo dvigulės lovos patalų. Kojos priliečia minkštutį kilimą. Užsimetu baltą šilkinį chalatą su užrašu „Mrs." ir lyg skrendanti lėtais žingsniais nueinu į savo kambario vonią, kuri turi stiklines duris. O taip, stiklines kaip ir dušas.

• susiruošusi •

Pasidažiusi ir išrinkusi drabužius (juodas švarkelis su  dirželiu ant juosmens ir kaliuku ant rankovių galo, formalios plačios juodos kelnės, Kim Kardashian dovanoti aukštakulniai, Daniel Welington laikrodis, perlai ant kaklo ir Michael Kors rankinė) nukulniuoju iki virtuvės. Ten jau ant marmurinio stalo švytinčiose lėkštėse stovi paruošti pusryčiai (keptas kiaušinis su prieskoniais nedidutyje avokade ir stiklinė mangų sulčių), o Endera šluosto kiekvieną virtuvės pavirčių.
- O, labas rytas, ponia! Šiandien atrodote nuostabiai. Jūsų sveikieji pusryčiai jau ant stalo,- susižavėjo ir pakvietė pusryčiauti Endera.
-Dėkoju, Endera. Jūs kaip visada pamaloninate kas rytą,- nusišypsojau ir prisėdau.
Ji taip pat šyptelėjo, šiek tiek linktelėjo galva ir toliau ėmėsi tvarkytis. O aš lėtai po mažą gabalėlį valgiau, kol suvalgiau vis užgerdama šviežiai spaustomis sultumis. Padėkojau Enderai, nes buvo iš tiesų labai skanu! Paruošta paprastai, bet tas skonis.. tas skonis tiesiog stebinantis..! O dabar kaip ir įprastai, eisiu šiek tiek pažiūrėsiu televizorių, kurio nematysiu iki vakaro ir važiuosiu į „E&L".
-Endera, malonėk užpilti man žolelių arbatos be cukraus!
-Būtinai.

• darbas ir 09.05 a.m. ryto •

Aš jau čia, „E&L" madų ofise, kur mane pasitinka viena iš padėjėjų ir praneša apie naujienas. Šį kart sutikau Edną ir ji pasakė, kad pas Donatellą būti 7 p.m. Reikia su ja aptarti „Fashion week" renginį, kadangi kiekvienais metais būna mados savaitė, o jos proga rengiamas madų šou.
- Gerai, dėkoju,- rimtu tonu parodžiau, kad Donatella tai tik the lowest level 1.
Edna nuėmė mano paltą ir pakabino šalia mano kabineto.
- Jūs stulbinanti! O čia naujausiasis Vogue žurnalas,- atsargiai žurnalą ant mano stalo padėjo Edna.
- Nu nereikia tų komplimentų,- rimtai ir ypač iždidžiai be šypsenos pareiškiau Ednai.-Pati žinau. Ačiū už žurnalą, o dabar malonėk išeiti iš kabineto ir uždaryti duris. Turiu aptarti svarbų reikalą.
- Supratau, ponia. Einu dirbti toliau.
Vos įsijungiau iMac kompiuterį ir ėmiausi popierių, Edna vėl netikėtai įsiveržė į mano kabinetą.
- Kas dabar darosi?! Nuo kada tu verždamasi į mano privatų kabinetą nesibeldi??!! Ir ar aš tau nesakiau, kad TIK svarbiu reikalu, ką?!- pasipiktinau tokiu neatsakingu ir man kaip valdytojai pasibjaurėtinu elgesiu.
- Ponia Emily, visa širdimi maldauju atleisti, kad eilį kart trugdau. Nors nežinau ar tai svarbu ar ne, bet Jums anonimas atsiuntė 101 rožę, todėl atskubėjau paklausti ar priimti? Išvežiotojas laukia.
- Tegul laukia kad ir 100 metų. Na, o apie tas gėles, tai darosi įdomu... Kas dien jų gaunu, bet ne po tiek, kad šimtais reikėtų skaičiuot. Nešk čia.
- Tuojau pat,- nuskubėjo Edna paimti anoniminę dovaną.
*nauji netikėti reikalai... Gerbėjai jau beveik mane pribaigė, bet kad slapti.. Dar neteko* pagalvojau mintyse ir niekas be manęs to neišgirdo.
- Štai ir nuostabiosios gėlės. Jos labai gražios. Jūs verta geriausio, madam,- nuolankiai bandė įtikti Edna atnešusi dovaną nuo anonimo.
- Pakaks! Viską apžiūrėsiu pati. Nebegaišink mano brangaus laiko,- 'parbloškiau' Edną kaip mat 'vienu šūviu'.
- Supratau. Išeinu,- pralaimėjusi kovą išėjo ir uždarė duris Edna.
Apžiūrinėjau staigmeną. Rožės buvo raudonos, o vidury vieniša balta. Tai buvo be galo be krašto miela. Buvau nustebinta. Jos tikrai pakerėjo bei neįtikėtinai nudžiugino. Patyrinėjusi radau giliau pakištą atviruką (atvirlaiškį). Atverčiau. Jame buvo gražiu raštu parašyta:
"Mieloji Emily,
Dėl tavęs nuskrisčiau į Mėnulį. Dėl tavęs užkopčiau į aukščiausią pasaulio kalną. Dėl tavęs ir jį patį nuversčiau. Juk tu žinai, kad būsi mano. Aš liesiu tave, tu liesi mane. Mes būsim amžinai drauge.
Nepamiršk šių žodžių.

Su meile,
- ".
Vau! Širdis ėmė nertis pati iš savęs, o smalsumas kuteno pirštų galus. Vis mąsčiau nuo ko jos. Ir supratau, kad vis vien kada nors anonimas pasirodys nebesislėpdamas už brūkšnio vietoj vardo. Jei atvirai, tai kai ėmiausi žiūrinėti, supratau, kad noriu meilės. Kad kažkas mane čia ir dabar vadintų "žmona". Kad čia ir dabar aš turėčiau tokį garbės titulą kaip "mama". Bet jau ne, tik ne šitai, nemanau, kad tai įmanoma. Ir ką aš čia dabar svaigstu...
TIK PALA! Ar jums kartais žodžiai „Dėl tavęs nuskrisčiau į mėnulį" nėpasirodė girdėti?? Jeigu įsigilinus, tai aš sapnavau savo gyvenimo meilę, su kuriuo skrendame į Mėnulį, o šiandien, po sapnuoto sapno nakties, gaunu rožių nuo vyro, kuris ir galėtų su manimi ten skristi. Iš dalies stebuklais tikiu, bet tokia neįprasta mistika... Nu
nežinau. Viskas be galo įtartina. Tikriausiai susimąstėte tiek pat daug ir giliai kiek ir aš.
Na bet tiek to. Te reikia pamiršti apie kažkokias pramintas pranašystes, išsipildančius sapnus, anonimą pasirodantį mano darbe ir vyro rankas ant mano kūno. Tiesiog nepraleisiu to pro pirštus ir tiek. Kad ir kaip norėčiau pamatyti to vyro veidą.
Kąąą?!! Gaal aš įsimylėjau?? Fu! Negali būti!

• šeštadienis. Po penktadienio dovanų ir susitikimo su Donatella •

Pasimerkiau rožes svetainėje, šalia fortepijono. Jos moderniai puošė namus. Kai grįžau, tarnaitė Endera nelabai nusistebėjo. Gal šiek tiek nebent. Suprantate, gėlių gaunu ne kartą ir ne du per 3 dienas, tai... Gal tik tuom įtaikingiau, kad rožių ne kelios, o visas šimtas raudonų ir dar įsidpraudusi viena balta. Simpatiškas Endernos žvilgsnis skątino mane ir toliau elgtis kaip moteriai, kuri neturi supratimo apie viengungius.

• Vakarienė •

Valgau egzotiškas salotas su krevetėmis ir paprika. Geriu vandenį su citrina. Vos atsikandu puselę gardžiosios krevetėlės, išgirstu skambutį. Nubėgu iki rankinės prie durų, išsitraukiu mobiliuką, oo teen nepažįstamas telefono numeris! 😱...