Ji žinojo, kad jos nieks nemėgo. Nieks nemėgo jos šviesiai rudų plaukų, šokoladinių akių ir plonų, bet vistiek gražių lūpų. Jos baltų skruostų, o svarbiausia jos šypsenos. Todėl ji niekada nesišypsojo.
Bet ji ne viską žinojo. Ji tikėjo kvailomis nuomonėmis ir niekada nepastebėdavo mielo vaikino.
Jis ją pažinojo nuo tada, kai ji atvyko čia, į šį kvailą miestelį, kuris nemėgsta naujokų.
Vaikinas ieškojo informacijos apie ją internetinėje naršyklėje "Google", socialininiuose tinkuole, kaip "Facebook" ar "Twitter", bet jos niekur nerasdavo.
Vieną vakarą, jis išgirdo savo tėvus bekalbant. Jis žinojo apie ką jie kalba.
Ir tada jis suprato, kad iš tiesų jam vienam rūpi ji.
Jos gyvenimas praeitame miestelyje buvo daug geresnis. Bent ji norėdavo šypsotis.
Bet visų gyvenimai turi spragų.
Tiesiog jos tėvai gavo geresnį darbo pasiūlymą, o ji tik norėjo, kad jos artimieji būtų laiminga.
Bet dabar ji buvo nelaiminga.
Vaikinas nori, kad ji nusišypsotų bent kartą šiame miestelyje.
Ir žinoma, jis supranta, kad jis turės labai stengtis.
__
Man pačiai įdomu kaip bus toliau
YOU ARE READING
Inside In Outside || LT
Short StoryViskas yra taip kaip matome. Bet kartais geriau eiti užsimerkus, o miegoti atsimerkus.