The Book Of Darkness

Chapter 2

Pabudau miške,bent jau taip sprendžiau iš garsaus ošimo. Buvo tamsu,tad nieko negalėjau įmatyti. Iš vėjo laužomų medžių šakelių,galėjau pasakyti,kad greit bus audra. Todėl atsistojusi nusprendžiau rasti vieta kažkur pasislėpti.

Priėjusi didelį medį radau jame skylę,tad manau,būtų nebloga vieta pasislėpti,kol praeis didelis vėjas ir ateis rytas. Įlindusi į skylę,pabandžiau įsipatoginti,bet kojų ištiesti negalėjau.

Vis dėl to po ilgų bandymų,tiesiog susiriečiau į kamuoliuką ir bandžiau užmigti.

'•'

Pabudau nuo garsaus triukšmo. Pabandžiau atsistoti,bet mano prisiminimams grįžus,palenkiau galvą,kad jos nesusitrenkčiau. Išlindusi iš medžio,galėjau pasidžiaugti bent tuo,kad mano kojos pagaliau galėjo normaliai išsitiesti.

Žengus man viena žingsnį,mano kojos susipynė ir aš pargriuvau ant žemės.

-Po velnių... ,- tyliai nusikeikiau.

-Gal reikia pagalbos?,- Pasigirdus balsui,greit pakėliau galvą ir pamačiau vaikiną.

-Ne. ,- Greitai atkirtau ir atsistojusi su ranka nupurčiau šiukšles atsiradusias ant manes.

Pakėlusi galvą,dar kartą nužvelgiau vaikiną. Juodi susitaršę plaukai,visas išbalęs,panašu,kad jis čia ilgiau,nei aš.

-Kada čia atsiradai?, - Paklausė juodaplaukis.

-Šiandien, tiksliau naktį.,- Greitai atsakiau ir nusukusi žvilgsnį nuo jo nuraudau. ,-Kas čia per vieta?,- paklausiau.

-Iš tiesų,aš net pats nežinau. ,- Nusijuokė.

Kas jam,po velnių,gali būti juokinga? Atsiduriau čia,net nežinau kaip ir kada,tėtis manes tikrai pasigędo!

-Klausyk,tu...

-Dylan. ,- nusišypsojęs atsakė.

-Taip,Dylan. Klausyk,aš net nežinau,kaip čia atsiduriau,o tu man tik pasakai ''Nežinau''?! Kaip tu gali nežinoti?! Mano tėtis manęs pasigędo,o tu čia dar šaipaisi! ,- įniršusi viską išbėriau.

-Wow,ramiau,mergyt. Jei žinočiau,tikrai pasakyčiau. Beje,aš nežinau tavo vardo. Gal malonėtumei jį man pasakyti,o ne rėkti ant manęs,dėl nieko? ,- Nusišypsojęs tarė,ir savo įkyriu žvilgsniu žvelgė į mane,laukdamas atsakimo.

-Mano vardas yra Lucy,ir daugiau nei sekundės nežadu su tavimi kalbėti,jei nieko naudingo man nepasakysi. ,- Nusisukau ir pradėjau eiti. Nežinau kur einu,bet bandysiu susirasti išėjimą iš šio prakeikto miško.

Dylan susipratęs,kad einu,pribėgo prie manęs ir pradėjo eiti šalia manęs.

-Ir kur gi tu eini? ,- Paklausė juodaplaukis.

-Bandysiu susirasti išėjimą,ir jei tu tik seksi iš paskos,klausdamas kvailų klausimų,aš tvosiu tau su stora šaka.

-Manau,turėčiau tau pranešti,kad čia esame ne vieni.

Pavarčiau akis ir sustojusi atsisukau į jį.

-Tikrai naudinga informaciją! Lyg patį to nežinočiau. ,-atsakiau ir pažvelgusi į jo akis,pastebėjau,kad jos rudos.

-Ne tą turiu omeny,Lucy,čia nėra žmonių. Čia yra kitų būtybių.

Nusijuokiau.

-Ką dar pasakysi? Kad čia skraido kokios dantukų fėjos?

-Iš tiesų taip,bet ne tame esmė,jei netiki,galiu tai įrodyti. ,-kilstelėjęs vieną antakį pažvelgė į mano akis. - Eime?

-Puiku. Eime. ,- greit nusukusi žvilgsnsį,pradėjau eiti paskui rudaakį.

Nauja dalis,nepamirškit,nuomonių ir vote. c:

-Samanta