-Taigi... Kaip čia atsidūrei? ,- Paklausiau vaikino, kuris bandė užkurti laužą.
-Iš tiesų,net pats nežinau. Prisimenu,kad miegojau savo lovoje ir pabudau čia. ,- Pagaliau užkuręs laužą atsisėdo šalia manęs ir žvilgtelėjo.
- Kiek laiko tu esi čia? ,- Bandžiau išgauti kuo daugiau informacijos, kadangi nežinau,kada iš čia išeisiu.
- Apie 2 metus,gal mažiau. ,- Patrūkčiojo pečiais.
Pakėliau vieną antakį aukštyn.
-Nebandei ieškoti išėjimo?
-Aišku,kad banžiau. Bet šis miškas yra begalinis, tad tiesiog su tuo susitaikiau ir bandžiau išlikti. ,- šyptelėjo ir nusuko savo žvilgsnį į ugnį.
Mano akys išsiplėtė.
-Ar tai reiškia,kad ir aš neišeisiu? Mano tėtis išeis iš proto. Kaip ir aš. ,- paskutinį sakinį pasakiau tyliai, bet manau, kad jis girdėjo.
-Aš nežinau Lucy. Tiesiog nežinau. ,- Dylan atsiduso. ,- Eime miegoti, saulė jau seniai nusileido. , - Pridūrė.
Aš nieko neatsakiusi, palinksėjau ir sekiau žvilgsniu vaikiną, kuris tiesiog atsigulė ant žemės ir nusisuko į kitą pusę.
•
Žiūrėjau į gęstanti laužą. Sėdėjau tokioje pačioje pozicijoje apie valandą. Nežinau kas man pasidarė, bet tiesiog atsistojau ir pradėjau eiti. Nežinau kur, nežinau kaip, nežinau kodėl. Tiesiog ėjau. Dar kartą pažiūrėjusi į juodaplaukį, nusisukau ir dingau už žaliu lapų juostos.
Priėjusi tunelio galą, išlindau ir apsižvalgiau. Mano akys užkliuvo už krūmo. Jame žybėjo dvi mažos raudonos akys.Ėjau kuo lėčiau,kad neišgąsdinčiau jo. Žingsnis po žingsnio ir aš atsidūriau prie mažojo padarėlio. Stebėjau kaip mažos akutės kyla. Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Jis buvo žymiai aukštesnis už mane. Nežinojau ką daryti. Tiesiog stovėjau vietoje.
Tada lyg atsibudusi iš transo,pradėjau bėgti. Bėgau per lūžinėjančias šakeles ir lapus,taip sukeldama nemažą garsą. Jis mano vijosi, aš girdėjau jo šnopavimą, jo bėgimą, jo urzgimą, nežinau kas per velnias tai buvo, bet vienintelis dalykas kurio dabar norėjau, tai nemirti. Bebėgant mano akys užkliuvo už duobės. Pasukau į dešinė, kur ji ir buvo. Įlindau į ją kuo giliau, kad jis manes nepamatytų. Bandžiau kontroliuoti savo kvėpavimą, bet po tokio bėgimo ne kaip sekėsi.
Staiga išgirdau kaip kažkas šalia sutraška. Sulaikiau kvėpavimą. Girdėjau tik savo širdies plakimą, manau, girdėjo ir jis. Aš net nežinau kaip jį pavadinti. Užmerkiau akis ir laukiau kas bus. Girdėjau kaip jis šnopuoja ir vaikšto aplink šią duobę. Jam suurzgus, aš kruptelėjau, jau buvau pradėjusi galvoti, kad jis mane sugaus. Bet jis nubėgo. Jis nubėgo. O Dieve. Atsimerkiau ir subliuškau.
Lėtai išlindau iš duobies. Puiku, dabar nežinosiu kur eiti. Ir kodėl aš išviso turėjau iš ten išeiti? Pėdinau per mišką,lėtai vilkdama kojas ir žvalgydamasi ar nepamatysiu kažko pažįstamo.
Vaikščiojau ratais apie pusvalandį, tad tiesiog atsisėdau ant kelmo ir laukiau kol prašvis. Sudrebėjau šaltam vėjui papūtus.
Staiga pajūtau kaip aštrūs nagai perveria mano šoną. Skausmas perėjo per visą kūną ir paskutinis dalykas ką aš mačiau buvo tos pačios raudonos akys ištroškusios kraujo.
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Nauja dalis, jei patiko nepamirškit paspausti vote, bei pakomentuoti c:
