from East to South | lietuviška Harry Styles fanfic

Chapter 1

South POV

Gyvenimas yra nenuspėjamas. Na, jis toks bent jau buvo iki tol kol viskas susidėjo į šią dieną. Kaip košmaras mintyse praskrieja praeities įvykiai: sugriauta vaikystė, mamos žūtis, konfliktai, įskaudinimai, avarijos, psichiatrinės, kraujas, kalėjimas. 476 dienos ten buvo geriausia ir skaudžiausia pamoka. Ten žmonės tikrai keičiasi. Tačiau kiekvienas skirtingai.

Finikso, o konkrečiau rytinio rajono, gatvėmis nėjau tik kiek daugiau nei metus, tačiau viskas čia atrodė gerokai pasikeitę.

Švelnus vasaros vėjas pustė dulkes nuo sauso asfalto. Greitai mano juodi converse sportbačiai tapo pilki. Pakėlusi akis pažvelgiau į tolį: senoji mylimoji Hariet kavinukė stovėjo užkaltais langais ir durimis. Ant durų buvo didžiulis ženklas, kuris skelbė 'uždaryta'. Apačioje markeriu buvo pridėta 'amžiams'. Žinoma, kaip gi rajono vaikyščiai nepasišaipys iš tokios situacijos.

Apėjusi apleistą pastatą akis pakėliau į laiptus, vedančius į antrą, gyvenamąjį, aukštą. Lipant jais girgždančio metalo garsas vertė širdį plakti greičiau. Rodos, jie vos laikėsi, buvo netoli sugriuvimo ribos. Visgi man pavyko jais užlipti ir pažvelgiau į nykų, tuščią rajoną iš aukščiau: vaizdas buvo iki skausmo pažįstamas, tačiau daug kraupesnis, nes čia nemačiau nė gyvos dvasios.

Gatvės, kuriose šurmuliuodavo minios, buvo tuščios ir šiukšlinos. Fontanas, kadais tryškęs šaltinio vandeniu, dabar buvo išdžiuvęs ir sutrupėjęs. Vaikų žaidimų aikštelė, kažkada skambėjusi juoku, dabar buvo apleista ir beveik sugriuvusi.

Niekuomet stebėdama vaizdus ir įvykius čia, rytuose, negalvodavau apie jokias vertybes, grožį ar laimę. Tačiau kai čia nieko nebeliko suprantu, kad vis dėlto buvo ką vertinti. Būdami vaikais, mes visuomet jautėmės atstumtieji ir likimo pasmerktieji, nes gimėme rytuose.

Socialinė padėtis šiame mieste reiškė viską. Vakarai visuomet buvo gabiųjų namai, šiaurė - emigrantų ir kitataučių šventovė, pietūs - turčiai ir privilegijuotieji, o rytai, tai mes - skurdžiai, nusikaltėliai ir šiukšlės.

Viskas juokinga, nes primena viduramžius. Tai kartu ir liūdna, nes dabar jau dvidešimt pirmas amžius, o mes vis dar esam šiek tiek sumanesnė, bet vis vien supuvusi visuomenė. Šiokia tokia maišatis tarp rajonų visuomet buvo, tačiau tai mažai ką keitė. Vienas geranoriškas ir gabus jaunuolis iš rytų, negalėjo užgožti kitų, kurie plėšdavo ar žudydavo.

Mano apmąstymai apie praeitį buvo nutraukti, kuomet pamačiau gatve pravažiuojant juodą, prabangų džipą tamsintais langais. Kažkodėl keistai išsigandusi čia neįprasto reiškinio griebiau durų rankeną ir skubotai įsiveržiau į mažą butą.

Po savęs uždariusi medines, susidėvėjusias duris numečiau savo kuprinę su keliais varganais drabužiais ant žemės.

Apsisukusi išspaudžiau mažą šypseną supratusi, kad bent jau čia nieks nepasikeitė. Ant sienų kabėjo ta pati, sena nuotrauka: mažytė, vos dešimties metų aš sėdėjau savo mamai ant kelių, šalia mamos geriausia draugė, arba tiesiog teta Hariet, ant jos kelių, jos pačios dukra Melanie, iš šono sūnūs Weston ir Kyle, bei vyras George. Visi šie žmonės buvo mano variklis, jie visuomet buvo šalia.

Tačiau gaila, kad keletui taip ir nepavyko išgyventi iki šių dienų. George ir Kyle buvo nušauti eiliniame išpuolyje miesto centre, vidury dienos. Ieškoti teisybės su vietinėmis gaujomis buvo beprasmiška, tad teko susitaikyti su netektimi. Su mama padėjome tetai Hariet kiek tik galėjome, tačiau tuomet likimas smogė antrą smūgį: mama jautėsi blogai keletą mėnesių, kai vieną rytą tiesiog nebepabudo. Amžinas klausimas, kas jai nutiko. Daktaro čia nebuvo. Jos ligos diagnozė buvo palaidota kartu su jos kūnu. Turbūt su šiuo įvykiu ir prasidėjo mano gyvenimo klystkeliai, kurie klaidino į mišką vis giliau ir giliau.

-South?- mano mintis išblaškė tylus balsas. Apsisukusi miegamojo tarpduryje pamačiau stovinčią Harietos dukrą Melanie.

Tiesa, ji nebuvo panaši senąją Melan, kurią pažinojau. Jos apvalumai buvo dingę, dabar ji priminė anoreksijos kamuojamą jauną moterį. Priėjusi stipriai ją apkabinau. Jos gležnos rankos atsipalaidavo ant mano nugaros, o smulkus kūnas ėmė purtytis, taip išreikšdamas jos verksmą.

-Tu čia, pagaliau.- ji šnabždėjo.- vienatvė šioje skylėje žudo.- ji tęsė.

Po šitiek laiko nebendravimo su artimais žmonėmis aš nebeturėjau žodžių, nors mano galvoje ir sukosi daugybė klausimų. Kas nutiko? Kur kiti? Ir galų gale kas buvo tame prabangiame automobilyje ir ką jie čia veikė?

Pradžiai tiek :)