from East to South | lietuviška Harry Styles fanfic

Chapter 2 Mes turime viena kitą

South POV

Melan vis dar laikė mane savo glėby ir neatrodė, kad ruoštųsi paleisti. Aš tam neprieštaravau, nes artimo šilumos dabar trūko labiausiai.

-Atleisk, kad neatėjom tavęs aplankyti, jei tik būtume galėję - tikrai būtume tai padarę.- po keletos minučių atsitraukė ir kaip mat ėmė teisintis.

Visa tai buvo suprantama. Lankymas kalėjime nebuvo kiekvienam prieinamas dalykas. Už vieną 'pasimatymą' reikėjo pakloti nemažą sumelę. Neįsivaizduoju kiek, tačiau toje skylėje moterys šnekėdavo, kad už panašią sumą būtų galima nusipirkti puse rytinio rajono.

-Viskas suprantama, pagranduk.- blankiai nusišypsojau jai ir paglosčiau suveltus plaukus.- kur kiti?- įėjau į vieną vienintelį miegamąjį ir radau jį tuščią. Čia tebestovėjo tos pat trys lovos ir vienas nedidelis stalelis kampe.

Bet tai nebuvo taip svarbu. Krūtinėje pajutau skausmą, lyg peilio dūrį. Buvo galima numanyti kas tai buvo.

-Melan, kur Hariet ir Weston?- pasakiau įkvėpus didelį kiekį oro. Bet jausmas nesikeitė ir jaučiau kaip gumulas gerklėje auga, po truputį neleisdamas man kvėpuoti.

-Jų nebėra.- ji atsisuko į mane paraudusiomis ir ašarotomis akimis. Viskas dabar buvo aišku. Jos svoris nukritęs tik todėl, kad jauna, septyniolikmetė buvo palikta viena. Žiaurus gyvenimas galiausiai atėmė viską, ką ji turėjo.

Ji nebegalėjo sulaikyti ašarų. Natūralu. Staigiai apsisukusi ji priėjo prie kopėčių, kurios stovėjo koridoriaus gale. Melan visad sėdėdavo ant stogo, kuomet jai būdavo blogai. Ten buvo jos vieta. Ir nieks nesikišo. Bet šįkart aš negalėjau leisti jai likti ten vienai.

Kvėpuoti buvo tikrai sunku. Skausmas vėrė visą kūną. Apmaudas ėmė viršų, bet žinojau jog ant stogo sėdi mergina, kuriai prarasti brolį ir motiną yra daug sunkiau. Aš negalėjau verkti dėl jos. Iš dalies to net ir nenorėjau. Nebežinau ar patyrus tai, ką patyriau aš, būtų galima dar dėl ko nors verkti. Ašarų nebeliko.

Normalizavau savo kvėpavimą ir lėtais judesiais užlipau į viršų. Melan sėdėjo ant pačio krašto, kojas nunarinusi žemyn ir tiesiog žiūrėjo į tolį. Smulkus kūnas drebėjo nuo kūkčiojimo ir tuomet tikroji realybė trenkėsi į mane: jai likau tik aš. Ir aš negaliu tylėti.

-Melan, aš žinau, kad žodžiai tau dabar yra tik kasdien praskrendantys žvirbliai, bet paklausyk manęs. Gyvenimas žiaurus, jis iš mūsų atėmė daug, beveik viską, tačiau tu turi mane ir aš turiu tave. Galbūt taip buvo lemta ir Dievas mums turi paruošęs staigmeną. Bet toji staigmena neateis pas mus, mes turime pačios ją atrasti. Ir taip bus. Tu ir aš. Gyvensime geriau. Daugiau jokio skausmo, aš tau pažadu.- pati nesuvokiau ką šneku, tačiau žinau, kad turėjau ją padrąsinti. Keista, bet tai savotiškai padrąsino ir mane pačią.

-Kodėl tu visad tyli, bet kai prasižioji, viskas atrodo taip paprasta. Aš norėčiau tuo tikėt, bet sunku, South. Mes esam šiukšlės ir tai tėra vienintelis dalykas, kurį Dievas mums bando įteikti.- ji atsistojo ir priėjusi prie manęs priekaištavo. Negalėjau jos teisti. Gyvenimas jai suteikė tiek daug skausmo ir tiek mažai laimės.

-Baik, Melan, džiaugsmas mums pasiekiamas. Aš tai jaučiu. Pajausk ir tu.- apkabinau ją ir tiesiog leidau išsiverkti. Tai buvo skaudus, bet kažkuo ir kitoks momentas. Kažkas tikrai keitėsi.

Rodos visa tai truko vos kelias minutes, bet nespėjome susivokti kai sutemo. Melan stovėjo ir per tą laiką nepakeitė savo būsenos, tik jaučiau, kad jos verksmas nurimo.

Mano dėmesį atkreipė gale gatvės sužibusios šviesos. Tai grąžino mano drebulį atgal. Dėl kažkokių priežasčių, tai begalo išgąsdino.

-Melan, žinai kas tai?-kreipiaus į merginą ir rodžiau šviesos šaltinio link. Nors ir vargiai ją mačiau, bet jos išgąsčio pilnos akys rodos švietė tamsoje. Ji tik sušnabždėjo tylų 'tai jie' ir kaip mat pro liuką įšoko atgal į butą.

Dar labiau išsigandusi nuo jos reakcijos šokau ir aš. Buvome per milimetrą nuo susidūrimo, bet pavyko to išvengti. Ji pagraibomis nušliaužė į kambarį ir atsisėdo ant lovos. Pasekiau ją ir prisėdau ant lovos šalia jos. Kambaryje, užkaltais langais, buvo aklina tamsa ir tyla. Tylą raižė tik gilūs mūsų atodūsiai ir pravažiuojančio automobilio garsas. Pro skylutes ant užkalto lango lėtai slinko automobilio žibintų šviesos. Joms praslinkus girdėjau kaip Melan lovos patalai ima šiukždėti ir ji atsigula.

-Melan, kas tai buvo?- pagaliau išdrįsau paklausti. Ji tikrai laukė šio klausimo, tad tik giliai atsiduso. Bet kambaryje buvo tyla. Ir aš nenorėjau jai įkyrėti.

Po keleto minučių pasidaviau ir atsiguliau lovoje. Tai buvo keistas jausmas. Aš pagaliau galėjau džiaugtis laisve. Bet viskas nebuvo kaip anksčiau. Ir man tikrai trūko Hariet ir West. Tas trūkumas spaudė širdį ir aš nebejutau laisvės malonumo. Aš vistiek buvau įkalinta. Įkalinta praeities kartėlių ir širdgėlos. Nes galbūt jei būčiau buvusi su jais, o ne toje skylėje, aš būčiau galėjusi padėti. Galbūt jie dabar gulėtų šalia.

Mąstant apie visa tai, aš nė nepajutau kaip akys ėmė merktis. Bet prieš užmiegant aš išgirdau tylų šnabždesį, kuris viską galutinai sujaukė ir mano noras pailsėti kaip mat dingo.

-Tai jie. Jie nužudė mamą ir pasiėmė Weston.

Dalis be veiksmo, bet viskam savas laikas :) vote*