Nesitikėjau, kad Jawad gali būti toks draugiškas ne su didikų žmonių vaikais.
Mums vaikščiojant turgaus gatvelėmis, pastebėjau kelis jaunus berniukus, galbūt dešimties metų, apsimetančius kariais. Jie mosikavosi mediniais kardais ir lakstė po visą turgų.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Vienas iš berniukų netyčia atsitrenkė į mane ir pargriuvo ant šalto, akmenimis grįsto takelio.
Jis iš karto pradėjo atsiprašinėti ir jo akyse pastebėjau baimę ir ašaras. Stovėjau sutrikusi ir išsigandusi, kad šis berniukas bijo. Jawad atsitraukęs nuo manęs, ištiesė savo ranką berniukui ir jūs drebėdamas ją paėmė ir atsistojo.
- Aš labai atsirašau, Jūsų Didenybe. - nulenkes galvą, dar kartą atsiprašė berniukas.
- Viskas gerai. - padrąsinančiai nusišypsojau, ir švelniai pakėliau jo smakrą. - Nieko juk nenutiko.
- Aš nenorėjau jūsų užgauti. - berniuko mėlynose akyse susikaupė dar daugiau ašarų.
- Neužgavai. - patikinau.
Mano nuostabai, Jawad atsitūpė priešais berniuką ir savo rankas padėjo jam ant pečių.
- Kuo tu vardu? - švelniai paklausė Jawad.
- Kristoferis, pone. - skubiai atsakė berniukas.
- Vadink mane Jawad, gerai? - berniukui linktelėjus, vaikinas jam nusišypsojo. - Tau nereikia mūsų bijoti Kristoferi. Mes nenuskriausime tavęs.
- Aš...Aš... - sumykčiojo Kristoferis. - Ties...iog vakar čia bu...vo atvaževęs naujasis karalius ir...
Berniukas nebaigė savo sakinio, nes pradėjo verkti. Jawad mano nuostabai švelniai pasitraukė Kristoferį prie savęs ir apkabino.
Berniukas įsikniaubė į vaikino marškinius ir tyliai verkė pasikūkčiodamas. Po minutės Kriatoferis lėtai atsitraukė ir ašarotomis akimis pažvelgė į mane.
- Aš netyčia.... netyčia į jį at...sitrenkiau ir jis... jis man trenkė. - drebančiu balsų ištarė Kristoferis.
Aiktelėjusi, delnu užsidengiau burną. Tai negali būti tiesa....
- Mano brolis tau trenkė? - sumišes paklausė Jawad.
- T..taip. - sukukčiojo berniukas.
Tai pat pritūpusi priešais Kristoferį, švelniai nuvaliau jam ašaras.
- Jis daugiau tavęs ir kitų vaikų nepalies. - patikinau berniuką ir paglosčiau jo švelnius plaukučius. - Pažadu.
Karietos ratams dundant akmenimis grįstu takeliu, galvojau apie Zayn. Kad ir kaip stengčiausi išmesti jį iš galvos, bet man nepavykdavo. Atrodė, kad nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą jį pamačiau, širdyje pajaučiau šilumą.
Šilumą, kurią jaučiau tik Harry...
Tai mane iš teisų ima gąsdinti, nes aš nenoriu to jausti Zayn. Ypač jam.
Mama man sakydavo, kad širdžiai neįsakysi. Ji pati pasirink ką mylėti, ir joks žmogus jos neprivers apsigalvoti.
Akyse jaučiau susikaupiant ašaras, bet stengiausi jas sulaikyti. Nenoriu šito jausmo jausti.
Nenoriu dar kartą pajusti tą skausmą krūtinėje, nes žinau, kad monstrai niekada nesikeičia. Zayn krito mano akyse dar labiau, sužinojus, kad jis gali taip laisvai, nejausdamas sąžinės graužaties, trenkti mažam, visiškam nekaltam berniukui.
Aš žinau koks gali būti skaudus Zayn smūgis ir man kelią šiurpą vos pagalvojus, kaip tam mažam berniukui skaudėjo. Juk Zayn visiškai nekontroliuoja savęs ir savo jėgos.
Ir dabar aš suprantu, kad, Zayn nesvarbu - mažas berniukas ar mergaitė, moteris ar vyras, pasimaišęs netinkamu laiku, gali skaudžiai nukentėti.
Bet kodėl Zayn visą savaitę elgėsi su manimi švelniai? Kodėl jam tada rūpėjo mano jausmai?
Atrodo, kad vos pasirodžius Jawad ir Dahliai, visas Zayn nevaldomas pyktis ir įniršis grįžo, o visas jo gerumas ir švelnumas - dingo kaip į vandenį...
