Mamai atidarius duris prie manęs pribėgo kažkoks vaikinas ir apkabino:
- Morta! Kaip aš tavęs pasiilgau!
Kai jis tai pasakė, aš supratau, kad tai Atas. Aš jį dar stipriau apkabinau. Jis vienintelis, kuris mane lankė.
- Eime, parodysiu tavo kambarį,- pasakė Atas ir aš nusekiau jam iš paskos.
Mano kambarys labai didelis. Per didelis. Prie sienos, kampe stovi didelė lova, toliau stalas. Kitoje pusėje spinta. Didelis, nuo žemės iki lubų langas. Ir daug visokių niekučių. Sienos šviesiai rudos, grindys tamsiai rudos.
- Ar patinka?- pasiteiravo Atas.
- Jis labai didelis.
- Nori aprodysiu namus?
- Gal,- pasakiau.
Grįžusi į savo kambarį priėjau prie lango. Vaizdas buvo į mišką. Jis man atrodo kažkur matytas. Tuo metu į kambarį įėjo mama ir paklausė:
- Ar patinka? Gražus vaizdas, tiesa.
- Taip, bet man jis kažkur matytas.
- Na,- ji sudvejojo,- kai buvai maža mes eidavome ten......grybauti. Tau labai patiko.
- Aišku,- sulemenau.
- Tau nieko nereikia?
- Ne. Gali eiti.
Kai ji išėjo, aš ilgai žiūrėjau į mišką. Aš prisiminiau! Ten eidavau susitikti su draugais. Kai ten mane pamatė, tada ir išvežė į ligoninę.
'2016, Kovo 6d.
Šiandien aš grįžau namo. Čia labai daug vietos. Čia sutikau Atą. Pasirodo jis mano brolis. Ir pamačiau mišką į, kurį seniau eidavau. Žiūrint į jį man atrodo, kad mane šaukia eiti ten. Nesuprantu.
- Ateikit valgyti!- atėjus į mano kambarį, sušuko nepažįstama moteris.
- Nenoriu,- tariau.
- Eikit valgyti!- užrėkė ji. Aš net pašokiau. Labai išsigandau ir nubėgau į Ato kambarį.
- Atai!- apkabinau jį.- Ta moteris šaukė ant manęs.
- Viskas gerai,- jis paglostė man galvą.
Šiuose namuose saugi jaučiausi tik su juo. Atas nuėjo į mano kambarį ir apšaukė tą moterį. Ji jo atsiprašė. Pasakė, kad daugiau nepasikartos. Grįžau į savo kambarį ir pasiėmiau dienoraštį.
'Kažkokia kvaila moteria užšaukė ant manęs. Ji pasakė, kad reikia eiti valgyti. Ten man visada valgyt atnešdavo ir pamaitindavo.
Einu valgyti.
Morta'
Nusileidau į apačią. Ten visi sėdėjo prie stalo ir valgė kažką.
- Eikš, dukrele,- mama parodė laisvą vietą prie savęs, bet aš atsisėdau prie Ato.
- Skanaus,- nusišypsojo ji.
Nieko neatsakiau. Prisiminiau, kad seniau aš valgydavau pati. Reikia taip daryti ir dabar. Pavalgiusi nuėjau į Ato kambarį.
- Ar galėsi šiandien vakare palydėti mane į mišką?- paklausiau jo.
