Prisimink mane

♡ 1 ♡

Prisimink mane

1 dalis

Pramerkiau akis. Mane iškart apakino šviesa. Staiga išgirdau moters rėkimą:
-Ji atsibudo!-atpažinau balsą.
Tai buvo mama.
Mano akys apsiprato su šviesa. Apsidairiusi supratau, kad aš ligoninėje.
-Mama, kodėl aš čia?-paklausiau atsisukdama į ją.
Ji nespėjo man atsakyti, nes pro duris įėjo daktaras.
-Panele, Ema, ar girdite mane?
-Taip,-tyliai atsakiau.
-Gerai. Ar gerai viską matote?
-Taip.
-Ar galite prisiminti ir pasakyti ką veikėte paskutinį kartą?
Kelias minutes bandžiau prisiminti ką veikiau.
-Mes su draugais šventėme naujuosius metus,-pagaliau atsakiau daktarui.
Daktaras sunerimęs pažvelgė į mane. Tuomet jis pažvelgė į mano mamą.
-Ar galime pasikalbėti?-paklausė jis mamos.
Po minutės išlipau iš lovos. Lėtais žingsniais priėjau prie lango. Aiktelėjusi užsidengiau burną. Kieme nebebuvo sniego. Viskas žaliavo. Negali būti. Dabar Pavasaris.
Tuomet pro duris įėjo mama. Ji pamatė mano veidą.
-Mama, kas man atsitiko?
Ji nenorėjo man nieko sakyti. Tikriausiai tiesa buvo labai baisi.
-Mama,-pradėjau prašyti maldaujančiu balsu,-prašau, pasakyk.
Ji giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti:
-Tu papuolei į avariją. Maždaug, prieš mėnesį.
-Ar kas nors dar nukentėjo?-paklausiau jos.
-Ne. Tu važiavai viena.
-Aš visą mėnesį buvau komoj?-paklausiau mamos.
-Taip, Ema. Daktaras sakė, kad turbūt neprisimeni trijų paskutinių mėnesių, patirtų prieš avariją.
-Mama, ar galiu pabūti viena?
-Jei tik to nori,-nuliūdusiu balsu pasakė ji ir išėjo iš palatos.
Aš pasidaviau. Pradėjau verkti. Aš tikrai neprisimenu trijų paskutinių gyvenimo mėnesių? Kodėl? Kodėl? Aš turėjau padaryti avariją?...

***

Išgirdau už durų sklindančius balsus. Atmerkiau akis. Buvo tamsu. Uždegiau šalia esančią lempą. Pasižiūrėjau į laikrodį. Rodė 23 valandas.
-Tu negirdėjai ką aš tau liepiau?-išgirdau piktą mamos balsą,-nuo to laiko kai atsiradai jos gyvenime, atnešei tik nelaimes.
-Aš tik noriu ją pamatyti,-piktai atrėže vaikino balsas.
-Tu jos daugiau nepamatysi,-piktai vėl kalbėjo mama.
Norėjau jau lipti iš lovos, bet durų rankena pradėjo lenktis žemyn. Aš greitai užsimerkiau ir sulėtinau kvėpavimą.
-Ką tu darai?-piktu balsu jau beveik rėkė mama.
-Susitarkim taip,-pradėjo dėstyti vaikino balsas,-juk jūs nenorite, kad ji atsibustų nuo jūsų rėkimo. Todėl padarom taip...
Jį pertraukė mano mama:
-Tu man sąlygų nedėstysi.
-Tiesiog išklausykit. Tai va. Aš noriu pabūti čia palatoje vienas su Ema. Penkias minutes. Tuomet dingsiu iš jos gyvenimo visiems laikams.
Mama kelias minutes galvojo, bet sutiko. Kai ji išėjo pajutau kaip lova įdumba nuo vaikino svorio. Nežinau kodėl, bet neatsimerkiau. Vaikino ranka paimė manają. Tuomet jaučiau kaip jis lenkėsi link manęs. Mano kūnas kaito, mane išmušė karštis. Jo lūpas jutau šalia prie savųjų. Bet jis šiek tiek atsitraukė.
-Ką aš darau?-kalbėjo jis su savimi.
Tuomet jis pasilenkė prie manęs ir į ausį sušnabždėjo:
-Aš pasiilgsiu tavęs, Ema.
Tuomet pajutau, kaip jis atsistoja. Nebejutau jo rankos šilumos. Nežinau kodėl, bet vėl pasijutau nesaugi. Tuomet pramerkiau akis. Išvydau šviesiai rudais plaukais, aukštą ir sportiškai sudėtą vaikiną.
-Kas tu toks?-paklausiau jo.
Bet jis man neatsakė. Tiesiog neatsisukęs išėjo pro duris...