Prisimink mane

♡ 2 ♡

Prisimink mane

2 dalis

Po minutės į palatą įėjo mama.
-Mama, kas jis?-iškart paklausiau jos kai uždarė duris.
-Ema, koks dar vaikinas?-paklausė ji.
Ji man melavo.
-Tas su kuriuo tu ginčijaisi,-piktai pasakiau jai.
-Jis niekas,-piktai atsakė ji.
-Tai kaip tu paaiškinsi, kad jis norėjo mane pabučiuoti ir pasakė: "Aš pasiilgsiu tavęs, Ema". Ir sakai, kad jis buvo niekas?
Mamos veido išraiška pasikeitė. Ji tapo niūri.
-Aš pavargusi. Geriau grįšiu namo. Tau taip pat reikėtų miegoti. Juk dabar vėlu.
-Mama, nedrįsk išeiti neatsakiusi man!-jau rėkiau ant jos.
Mano viduje siautėjo begalinis troškimas sužinoti kas jis.
-Labanakt, saulyte,- atsisveikinusi ji išėjo iš palatos.
Aš rankomis užsidengiau savo veidą. Kelias valandas varčiausi nepatogioje ligoninės lovoje kol užmigau.

***

" -Ema,-išgirdau vaikino balsą,-aš žinau, kad tu čia. Jeigu neišlysi būsi nubausta.
Nieko nemačiau. Tik girdėjau vaikino balsą. Balsas buvo girdėtas, tik nežinau kur. Staiga priešais mane atsivėrė durys. Išvydau gražų vaikiną. Per akinančią į šviesą neįžiūrėjau jo veido. Mačiau tik neįprastas akis. Dešinioji akis buvo žalia, o kairioji šviesiai ruda.
-Ema, dabar būsi nubausta,-su šelmiška šypsena veide pasakė jis.
Nežinau kada už mūsų atsirado sofa. Po akimirkos jau gulėjau ant jos, o mane užgulęs buvo nuostabių akių vaikinas. Supratau, kad dabar mes jau bučiuoiamės. Jo rankos pradėjo slysti mano kūnu. Aš nieko nejutau.
-Net neįsivaizduoji kaip aš tave myliu, Ema,-tyliai pasakė vaikinas.
-Aš irgi tave myliu,-išgirdau savo žodžius.
Pala. Juk aš jo visiškai nepažįstu. Kodėl aš tai sakau?! "
Atsibudau, nes išgirdau tuksenimą į duris. Pramerkiau akis. Jau buvo šviesu.
-Ema? Tu čia?-išgirdau kažkieno balsą...