"Gilus atodūsis kaip garų debesėlis,
Palieka lūpas, nes šaltis pamėlęs
Sklinda iš jų, Man jau neramu.
Nebelieka manęs, nebelieka jausmų.
Užmigus dabar amžinu miegu,
Suprasiu per vėlai, jog pabusti negaliu.
Nes iš seniai užgęsusių mėlynų akių
Nebesklinda ugnis, užkrėtusi juoku.
Pabėgt negaliu,
Per daug tai sunku.
Bet iš pradžių to nematau.
Kojas atsargiai priešais statau,
Bet tuomet tu ateini,
Pažvelgęs šaltai,
Mane ir vėl
Ant kojų pastatai.
Ir nukrentu aš,
Ant rasotos žolės,
Bet kodėl nesakei,
Kad nepabusiu jau aš?" -Poetės dukra
YOU ARE READING
Dangaus Grafičiai (BAIGTA)
Short Story"Jie aprašė savo gyvenimus. Ką aprašysi tu?" Tiesiog viena didelė betoninė siena, devyniasdešimt devynios žmonių žinutės visiems praeiviams ir viena mergina su dažų flakonėliu delne, ketinanti palikti ką nors ir nuo savęs. Už puikų viršelį dėkoj...
