Aš Krišė. Man 18. Kai persikraustėme į Kauną, mano gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Ne dėl to, kad viskas nauja.
Kai mane pagrobė tas rudaakis ir įdarbino striptizo klube, maniau, kad viskas baigta.
Bet ar tikrai? Ar jai pavyks iš ten pabėgti? O kas...
Aš Krišė. Man aštuoniolika. Esu normali paauglė, negerianti, nerūkanti, mokausi puikiai. Tiesiog tėvų svajonė... Tėtis susirado naują darbą, tad teks mums visiems kraustytis į Kauną. Nenoriu, bet tėvai sako, kad tai man bus tik į naudą. Netikiu tuo. Puikiai gyvenau ir Vilniuje. Jau atsisveikinau su draugais, tiksliau su vienintele drauge Ema. Nors šiame mieste gyvenau nuo pat vaikystės, draugų daug neturėjau. Tėtis papypsino mašina, kad jau lipčiau žemyn. Paskutinį kartą peržvelgiau namą - daugiau jo neišvysiu. Važiavome ilgokai. Patogiai atsirėmiau į automobilio sėdynę ir bandžiau užmigti. Tačiau atrodo nespėjau net sumerkti akių - mama jau žadino mane: -Kriše, kelkis, atvažiavom. Pirmas vaizdas kurį išvydau buvo senas kaštonas, tvirtai įsirėmęs į žemę. Jis stovėjo vos per 30 metrų nuo mūsų namo. Namas buvo didelis, gražus. Jis man patiko. Mano kambarys taip pat jaukus. Greitai išsipakavau daiktus ir nuėjau miegoti. Ryte pabudusi nusprendžiau apsidairyti po apylinkes. Vaikščiojau takeliais, gatvėmis, stengiausi geriau pažinti miestą. Staiga prie manęs pribėgo neaukšta mergina, raudonais garbanotais plaukais. Atrodė labai sunerimusi: -Sveika, ar nematei čia prabėgant rudo labradoro? -Hm.. Ne... O seniai jį pametei?- išveblenau nesitikėdama, kad mane užkalbins. -Dar prieš pora minučių jis buvo su manim, tik nusisukau ir šast! Nebėra,- pro ašaras kalbėjo mergina. -Nesijaudink, surasime jį, aš tau padėsiu,- guodžiau ją ir žvalgiausi šunyčio. Ji šyptelėjo ir puolė toliau ieškoti labradoro. Aš bėgau jai iš paskos.Gaila buvo merginos. Galų gale radome jį parke prie suoliuko sėdintį. Raudonplaukė apkabino jį iš visų jėgų. -Ir nebandyk daugiau pabėgti, Skipi,- linksmai pagrasino šuneliui. Po to atsisuko į mane,- taip ir nesusipažinom. Aš Novelė, o čia Skipis.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Novelė
-Aš..Krišė...Tik vakar atsikrausčiau čia...- nedrąsiai kalbėjau. -Mm, nauja kaimynė? Juk tu gyveni toje gatvėje?Ar ne?-džiugiu balseliu paklausė ir parodė pirštu į mano gatvę. -Taip, ten. -Puiku! Aš gyvenu tik keliais namais tolėliau už tave,- išsišiepė Novelė. Kalbėjome ilgai - jau pradėjo temti. -Iki, man metas,- atsisveikino Novelė,- tėvai labai jaudinasi jei ilgai negrįžtu. Gal duotum savo telefono numerį? Galėtumėm ir ryt susitikt. Garsiai padiktavau savo numerį ir atsisveikinau su ja. Aš nusprendžiau dar truputėlį pasimėgauti vakaru. Nors man buvo tiek pat metų kaip ir Novelei, man tėvai leisdavo kurkas ilgiau pabūti lauke. Sėdėjau ant suolelio ir mąsčiau. Jau visiškai sutemo. Staiga priešais save pastebėjau vaikino siluetą. Jis buvo įsmeigęs į mane tamsias akis.
