Nemiegojau visą naktį,negalėjau,iš galvos vis neišėjo,kad rytoj, pasižiūriu į laikrodį ir suprantu,kad jau šiandien su tėvais ir broliu kraustomės į kitą miestą.Tikriausiai niekada nepamiršiu šios vietos,o kaip galima,čia per daug prisiminimų. Apsižvalgau aplinkui ir mano akys užkliūva už nuotraukos,jaučiu,kaip mano akyse ir vėl kaupiasi ašaros,galvojau jų jau nebeliko... rodos klydau. Regis tai viskas ką aš pastaruoju metu darau,tai vis klystu. Galbūt gerai,kad mes kraustomės,tai mums išeis į naudą,galbūt tai padės mums pamiršti JĄ. Negaliu ištarti jos vardo,per daug skaudu. Man jos taip truksta... jaučiu,kaip dar paraudusiais skruostais ritasi karštos ašaros ir iš gerklės veržiasi rauda. Stipriai suspaudžiu suskilinėjusias lūpas,kad neprasiveržtų rauda,tėvams ir taip daug problemų,nenoriu,kad jie išgirdę mane iš karto sulėktų į kambarį manęs guosti,turiu būti stipri. Stiklinėmis akimis pasižiūriu į siena ir daugiau nei penkias minutes žiūriu į viena taška ir galvoju,kaip jiems reikia visa tai ištverti, juk būtent jie prarado vieną iš savo vaikų,o aš ir Tay seserį. Patraukiu nuo sienos žvilgsnį ir žvelgiu pro langą į žvaigždėtą dangų.
"Kad ir kur tu dabar Liusi,tikiuosi tau ten geriau" tyliai sušnabždu į žvaigždėtą dangų,tikėdamasi,kad galbūt kažkokiu būdu ji mane išgirdo. Tada leidžiu savo skruostu nuriedėti dar vienai ašarai išdavikei. Iš mano minčių mane pažadina švelnus mamos balsas.
"Kaip matau nebemiegi" bando nusišypsoti,bet nesiseka,matau,kad jai dar skaudu,o kaip gi kitaip,juk tik prieš savaitę jos netekome.
"Katik atsibudau" pameluoju ir greitai nuskubu į vonia,kad nepamatytų,kaip tragiškai iš tikro aš atrodau,nemiegu ir nevalgau jau visą savaitę,sulieknėjau,akys įdubo,po jomis juodi ratilai. Kitaip negaliu,nes tuo met jaučiu lyg išduočiau ją kažkokiu būdu,vis dėl to,ji niekada nebegalės sapnuoti,ar įsidėti į burna tų skanių mamos keksiukų ar naminių saldainių,kuriuos ji visą laik gamindavo,ar numalšinti troškulį vandeniu,viskas kas iš jos liko,tai tik gausa dulkių ir daugybė prisiminimų. Girdžiu kaip atsidūsta mama.
"Nusileisk papusryčiauti už dešimties minučių,tuomet galėsime keliauti" girdžiu kaip ji uždaro duris išeidama. Atsidūstu ir atsistijusi duše po šalta vandens srove leidžiu man pro akis bėgti prisiminimams apie JĄ, mano dvyne Liusi,kurios netekau per greitai.
Štai ir pirmoji šios istorijos dalis,tikiuosi skaitantiems patiko ir ją skaitysite,beje,ką manote? ☺😊✌
YOU ARE READING
The Shadow In The Mirror
FantasyAr tikite šiurpiomis pasakomis,kurias vaikystėje jums pasakojo tėvai,kad jus įbaugintų? Ne? Aš taip pat,tačiau būtent čia ir padariau klaidą. Klaidą kuri persekios ir kankins mane visą likusį man trumpą gyvenimo laiką. Įdomu,kodėl sakau,trumpą gyven...
