The Shadow In The Mirror

6.Payback

Apžiūrėję mokykla pasukome namų link,jau buvo gerokai sutemę ir saulė jau už horizonto. Mokykla buvo didžiulė bet neatrodė tokia jau bloga,bet tai nereiškia,kad žmonės joje bus kitokie.
-Apie ką mastai?-pertraukia mane Tay.
-Kaip susprogdinti mokykla-atsakau atvirai su šetoniška šypsena ant veido-kaip manai nuotoliniai sprogmenys ar molotovo kokteiliai dėl dramatiškumo?-priduriu paklausdama.
-Pala,gali ir neatsakyti,panaudosiu chemijos kabineta ir tada BOOM ir mokyklos nebėra-greitai atsakau pati į savo klausima neduodama Tay nė laiko prasižioti.
-Tau tikrai kažkas negerai su psichika,manau tau reiktu pasitikrinti smegenis-atsako purtydamas galva.
Tada atsisuku į jį labai rimtu veidu ir paklausiu.
-Kokias smegenis?
-Tu nepataisoma-papurto galva krizendamas-akis į kelia,nenoriu būti gražus lavonas-priduria ir aš greitai nusuku akis į kelia. Taip visą likusį kelia pratilėjome klausydamiesi muzikos iš radijo. Kelionė namo netruko ilgai,tad regis vos po akimirkos atsiradome namų kieme.Pavakarieniave ir palinkėję vienas kitam labos nakties nuėjome į savo kambarius. Greitai nusipraususi ir persirengusi nusistačiau žadintuva 7 ryto,įdribau į lova ir netrukus pradėjau snausti. Kai jau galvojau,kad pagaliau užmigsiu kambarys staiga atšalo keleta laipsniu,o ant odos jutau nestiprų,bet labai šalta vėją. Pakėlusi galvą nuo pagalvės pažvelgiau lango link kuris pasirodo buvo praviras. Kurio kaip tyčia neatsimenu,kad būčiau pradariusi. Pakėlusi savo kūna nuo patalų nusliūkinu link lango ir greitai jį uždariusi nubėgu link lovos. Po kelių minučių aš ir vėl snaudžiau,kai pajutau idumbant lovą ,lyg kas nors slintu kojomis į viršu. Akimirka judesys sustojo ir jau galvojau,kad man viskas tik vaidenosi,kai ant savo apnuoginto peties pajutau šaltus pirštų galiukus sukant ratukus ir karšta alsavima sau į kakla. Jaučiu kaip visi mano raumenys įsitempia ,o kvėpavimas užstringa gerklėje.

"Žinau,kad čia tu" ištariu tyliu drebančiu balsu.

"Kas išdavė?"

"Tavo karštas kvėpavimas į mano kakla" atsakau balsu pilnu baimės. Žinojau,kad tai nutiks ankščiau ar vėliau,tik nesitikėjau,kad taip greitai,maniau,kad surasiu būda kaip to išvengti,regis nespėjau.

"Hmm mes pažystami tokį trumpą laiką,o tu jau taip gerai mane pažysti,tai baugina" taria žaismingai sukikendamas.

"Mes nepažystami,aš tavo nė vardo nežinau,jei tokį iš vis turi" vis drasesniu balsu atkertu,nors žinau,kad tai pavojinga ir dabar žaidžiu su savo gyvybe,nes jis vis dar virš manęs o jo rankos man ant pečių.

"Louis"

"Hmm?" Paklausiu nesuprasdama ir tuo pačiu metu kruptelėdama kai viena jo ranka staiga atsirado ant mano kaklo.

"Mano vardas... Louis" jis sušnabžda man į ausį ir jaučiu kaip mano nugara nusirita šiurpas ir mano oda pašiurpsta nenorėdama net sudrebu.

"Ar tau šalta?"paklausia ir jaučiu,kaip jo kūnas prisiglaudžia prie manojo. Nuo jo kūno sklindantis karštis verčia dar labiau sudrebėti,o kvėpavima užstrigti gerklėje. Apie širdį nė nekalbu,rodos ji tuoj išlips man per gerklę.

"Ko tu nori? Kodėl tu čia,o ne veidrodyje? Kaip tu iš jo išlipai? " apibėriau jį klausimais,tuo tarpu jis tik sukikeno ir nuleido galva į mano kaklo linkį įkvėpdamas mano kvapo.

"Mmm kaip skaniai tu kvepi" sumurma man į kakla ir jaučiu kaip kalbant jo lūpos liečiasi prie mano odos,o jo plaukai kutena mano žandą. "Ir atsakant į tavo klausimus... tai aš noriu ištrūkti iš veidrodžio,ir kaip jau supratai aš vis dar ten įkalintas. Vienintelis momentas,kai iš jo galiu išeiti yra naktį,tačiau negaliu išeiti iš šio kambario" atsakė vis dar užgulęs mano kūna. Tiesa pasakius nesitikėjau,kad jis man atsakys,tačiau dar labiau nesitikėjau,kad jis pasakys tiesą.

"Ar galėtum nuo manęs nulipti,ryt man į mokykla"

"Galėčiau,bet tai nereiškia,kad tai padarysiu" tai pasakęs jis pakšteli man į kakla ir aš krupteliu. Savo kaklo oda jaučiu kaip jis nusišypso.

"Nagi,nulipk"paliepiu ir pabandau jį nuo savęs nustumti. Dėje,nesėkmingai,jis tarsi uola.

"Aš taip nemanau,per ilgai neturėjau kompanijos šalia,tuo labiau merginos,beje tu prisidirbai,tad dabar turėsi sumokėti" tai taręs jis pakelia savo galva ir kraupiai nusišypso. Mano kūnas įsitempia ir sustingsta.

"Kaip jau sakiau,noriu ištrūkti iš veidrodžio ir aš jau žinau,kaip tai padaryti,bet tam reikės tavo pagalbos" tai pasakęs jis pasižiūri man į akis savo mėlynomis ir dar karta nusišypso. Šypsena,kuri nieko gero nežada. Staiga ant savo kaklo pajaučiu dvi šaltas rankas ir paskutinis dalykas kurį atsimenu prieš tamsai mane pasiglemžiant tai paskutiniai jo žodžiai.

"Dabar pamatysi tai,ką teko man paskutinius du tūkstančius metų"