Never Be Alone //magcon//

2 Dalis

Ashley P.O.V

Visos susirinkom į vieną kambarį. 

-Tai kas toliau?- netikėtai prabilo Keitė.

-Aš pati tai norėčiau sužinot,- tarė Camila.

Atsistojau ir nuėjau prie telefono. Bandžiau paskambinti viešbučio administratoriai, bet telefonas neveikė. 

-Kas čia per viešbutis?-susinervinusi klausiu. 

-Gal geriau pasiieškom kokio nors namo?- įsiterpia Ren.

-Puiki mintis, bet čia visi užimti arba sugriuvę,- taria Amber.

-Man Carter sakė, kad iš čia išsikraustė viena šeima, o jų namas yra tikrai geras,- pasakė Vee.

-Kada jis tau pasakė?- visos pasižiūrėjom į ją.

-Mhm, pagalvokim,- ji sarkastiškai pasakė.

~~~~~~~

Ieškom namo. Sutinkam vaikinus.

-Labas, merginos,- iš toli išgirstam jų balsus.

-Labas,- visos choru atsakom.

-Kur lekiat?-klausia Cameron.

-Namo ieškom,- tyliai taria Keitė. 

-Gal jums padėt?-į pokalbį įsiterpia Shawn.

-Būtu gerai,- atsakau.

Vaikštom. Ilgai ir nuobodžiai, kol pasiekiam tą namą. Namo durys buvo atidarytos. Ten kažkas buvo. Po kiemą lakstė šuo ir keli vaikai. 

-Sveiki, šitas namas gal parduodamas?- priėjusi arčiau klausia Camila.

-Taip, bet jau yra pirkėjai. Jei pasiūlysit geresnę sumą, jums parduosim,- tarė tas žmogus.

-O kiek jis pasiūlė?-dar kartą ji klausia.

-Dvidešimt penkis tūkstančius dolerių,- tarė tas žmogus ir nusinešė dėžę į mašiną. 

Camila eina link mūsų. Ji kiek nusiminusi.

-Mes tiek pinigų neturėsim,- tariau ir atsisėdau ant suoliuko, kuris buvo netoli namo.

-Gal mes jums galėtume padėt? -klausia Carter.

-Aš nemanau, juk ir jums reikia pinigų,-pasakė Vee.

-Mes turim susitaupę, bent puse sumos mes galim užmest,- pridūrė Jack G.

-Mums tikrai nereikia. Dar pagyvensim tam viešbutį, o po to kas bus tai pažiūrėsim,- tarė Ren ir pradėjo eit link viešbučio,- einat kartu?

Visi pradėjom eiti.

Jack J P.O.V

Einu namo. Vienas. Visi kiti nuėjo pas tas naujokes. Nežinau kodėl jos juos sužavėjo. Man jos atrodo kaip ir kitos paprastos merginos. Gal net truputį pasikėlusios.  

Pasiimu knygą ir einu pasitaisyti karšto šokolado. Kai šokoladas išvirė, einu į balkoną. Taip darau beveik kiekvieną vakarą. Man patinka stebėti saulėlydį. Seniau tai darydavau su tėčiu, bet jo nebėra... Jis mane ir mamą paliko kai man buvo devyneri.  Nuo to laiko labai pasikeičiau. Tėtis man buvo tas žmogus kuriuo aš tikrai galėjau pasitikėt ir jam viską pasakodavau, bet dabar...

-Jack, gali truputį ateiti?-girdžiu mamos balsą.

Nulipau laiptais žemyn. Mama gulėjo ant žemės.

-Mama, kas nutiko?-klausiu ir ją pakeliu nuo žemės.

-Nukritau nuo laiptų,- ji tarė ir atsistojau.

-Ne,- tariau,- pagulėk, aš nueisiu iki daktaro ir jį pakviesiu. 

Nubėgau į savo kambarį ir pasiėmiau švarką. Lauke jau vėsoką. Greit nulėkiau iki artimiausios ligoninės kuri buvo už kelių kilometrų. 

-Gal galite pakviesti daktarą?-sakau pirmai pasitaikiusiai seselei.

-Jo nėra,- ji tarė ir nuėjo. 

Nuėjau į mašiną. Buvau susinervinęs. Apsiašarojau. Nors ir kaip sunku, užvedžiau variklį ir važiavau namo. 

Grįžtu.

-Mama, aš jau grįžau. Daktaro neradau,- šaukiau, bet atsakymo negavau.

Nuėjau į jos kambarį. Jos ten nebuvo. Pradėjau jos ieškoti po visus namus. 

Nuėjau į svetainę. Ten ji buvo. Ji buvo su kažkokiu vyru.

-Kas tu?- klausiu jo. 

-Jack,- jis tarė ir nuleido galvą,- aš tavo tėvas.

-Ką?- nustebau,- tu neturėtum būti Londone?

-Aš grįžau pas tave, sūnau,- jis pradėjo eiti link manęs.

-Neliesk manęs,- tariau kai jis mane paėmė už rankos.

-Jack,- mama tarė,- jis gi pas tave grįžo.

Nieko daugiau nepasakęs nubėgau į kambarį ir užsirakinau.