Išlikusioji

XII

Jau sedėjau bibliotekoje ir laukiau Stenlio. Klainui nieko nesakiau apie susitikimą, nes bijau, kad jis įsius sužinojęs, kad elgiuos labai neatsargiai.

Išgirdau durų girgžtelėjimą.
- Sveika,- šyptelėjo Stenlis.

Nors labai ir nenorėjau, atsakiau jam tuo pačiu.
- Tai... Tai nuo ko pradėsim?- paklausiau.- Ar pirmiau surašom gyvūnų rūšis ir tada skirstom, ar pradėsim nuo tipų.

Vaikinas tik gūžtelėjo pečiais. Tada jis pasiražė ir atsistūmęs kėdę užsidėjo kojas ant stalo. Tai privertė mane prikasti lūpą.

- Man nesvarbu,- tada jis grįžo į seną padėtį ir ėmė rašyti į sąsiuvinį. Po kiek laiko jis ėmė linkti arčiau manęs. Aš nebegalėjau su juo būti vienam kambaryje. Aš nesuprantu. Ar aš jo bijau ar jaučiu jam simpatiją?

- Gerai,- tariau.- Afrikinį dramblį aprašysiu pati namie,- pasiūliau.

Jis linktelėjo. Tačiau po to vaikinas prisislinko kaip galima arčiau.
- Ką veiki ryt popiet?- paklausė.

Aš kruptelėjau. Viskas... Įkliuvau.
- N-n-na aš dar tiksliai n-nežinau, matai a-aš l-labai užimta,- sumikčiojau. Vaikino šypsena dingo.
- Bet,- atsitiesiau, ir Stenlis iškart pralinksmėjo.
- Bet aš dar galiu pagalvoti.

- Puiku,- sumurkė.- Ryt ryte pasakyk, ar gali. Lauksiu.

Stenlis nusišypsojo ir...

Ir

... jis įsisiurbė man į lūpas.

Neatsakyk! Neatsakyk! Klykė vidinis balselis.

Per vėlu. Mano lūpos sujudėjo ir atsakė į bučinį. Aš tiesiog negalėjau susilaikyt. Jo bučinys nebuvo toks švelnus, jautrus ir ramus kaip Klaino.

Jo bučinys buvo šiurkštus, su jėga, pilnas aistros ir tokio malonumo bučiuojantis dar nebuvau jautusi.

Mano lūos dar sujudėjo. Ir dar. Ir dar. Jis palinko link manęs, o aš nenorom įvėliau pirštus į jo plaukus.

Merlinda! Klainas! Nepamiršk, kad Stenlis vos tavęs neišprievartavo.

Su ta mintimi aš atšokau. Kad ir kaip buvo sunku tai padaryti, aš nusukau žvilgsnį nuo jo akių, stvėriau kuprinę ir tariau:

- Susimatysim rytoj, Stenli.
Ir tai tarusi moviau iš bibliotekos, bei tekina pasileidau iš mokyklos palikdama Stenlį ant ledo.

Išskuodusi iš mokyklos už kampo sutikau lukuriuojantį Klainą.
Jis atrodė susinervinęs, ir vos mane pamatė jo akys iš kart suspindėjo.

- Kur tu buvai?! Tu žinai kaip aš jaudinaus?! Gal nori, kad tave pačiuptu Stenlis?!

Kruptelėjau nuo jo žodžių. Dar niekada jis nebaubė taip ant manęs.
Vaikinas baisiai šnopavo, o raumenys įsitempė taip, kad rodės, jog jis išraus gabalą sienos ir svies į mane.

Su lig ta mintimi iš kažkur atsirado Stenlis. Jis apsivijo rankomis mane aplink liemenį ir pakštelėjo į kaktą.

- Neskriausk mano mažytės,- sumurkė.

Klainas dar labiau įsiuto ir suurzgė. Iškart atstūmiau Stenlį, tačiau Klainas jį čiupo už gerklės ir prirėmė prie sienos, lygiai taip pat, kaip tąkart Stenlis mane.

Aš suklykiau. Klainas taip smarkiai smaugė Stenlį, kad net jo veidas pamėlynavo.

Dar kart suklykiau.
- Tučtuojau liaukitės jūs abu!!!

Klainas sušnairavo į mane, po to į Stenlį.
Šis pašaipiai nusišypsojo, o Klainui teko jį paleisti.

Vaikinas papurtė rankas, o Stenlis patenkintas įkvėpė oro.

Tada lėtai priėjo prie manęs, atsistojęs  šonunsušnibždėjo.
- Būk atsargi su juo.
Ir palietęs mano smakrą dar kart pakštelėjo į kaktą.

Kai Stenlis nuėjo aš likau dviese su Klainu. Jo akyse išvydau išdavystę ir  nuoskaudą.

- Tai tu su juo?- paklausė drebančiu balsu.

Kategoriškai papurčiau galva.
- Tu tesiog ne taip supratai,- teisinaus.

Bet jis nenorėjo nieko klausyti. Vaikinas apsisuko ant kulno ir praėjo pro mane.

Aš sugriebiau jo ranką ir patraukiau į save. Seniau jis nebūtų net pajutęs, bet dabar jis vos neužgriuvo ant manęs. Taip mane pakeitė mano naujos galios.

- Ko tu nori?- suurzgė.

- Tarp mūsų nieko nėra!- sušukau.

- Papasakok tai mano močiutei,- suniurzgėjo ir vėl pasisuko eiti.

Susinervinau. Sukaupiau visas jėgas ir vėjo jėga bloškė Klainą atgal.

- Dabar taip. Paklausai manęs!- sušukau.
Aplink mane ėmė suktis vėjas. Išgirdau, kaip jis trankosi į mokyklas sienas ir kaip ūžia medžiai.

- Merlinda! Nusiramink,- sušuko.
Nebegirdėjau jo žodžių. Išgirdau kaip virsta medis.

Staiga atsitokėjau. Supratau, kokia pavojinga esu. Susileidau ir vėjas  nurimo.

- Merlinda,- uždėjo ranką ant peties Klainas.- Turi valdytis.

- Bet tu manim netiki,- nudelbiau akis.- Tarp manęs ir Stenlio nieko nebuvo... Jis tik mane pabučiavo ir pakvietė susitikti. Ir tai tikrai ne mano noru.

Vaikinas supratingai linktelėjo.
Po to jis mane apkabino ir mes patraukėm namo. Kelias minutes Klainas tylėjo.

- Manau, kad tau reikia sutikti su pasiūlimu.

- Tipo eiti su Stenliu į pasimatymą?- pasibaisėjusi paklausiau.

Klainas linktelėjo.
- Žinau, kad pavojinga, bet gal pavyktu sužinoti daugiau apie ugninių planus?

- Ne! O jei jis jau ruošia pasalą? Tada man tik reiktų perkelti koją per jo namo slenkstį ir jis mane sučiups!

- Aš pažadu tave saugoti,- spustelėjo mano ranką.

Susimasčiau. Ne taip ir blogai, beto, manau, kad Stenlis manęs nepažino.

- Gerai,- sutikau.- Bet mane labai, pabrėžiu, LABAI saugosi.

Klainas nusijuokė ir linktelėjo. Atsisukau į jį. Įvėliau pirštus į jo plaukus. Keista... Nebejutau to malonumo kai liečiu jo plaukus.

- Aš myliu tave,- sušnibždėjau.
Sujungiau lūpas. Ir vėl nepajutau to jausmo. Tie žodžiai, kuriuos ištariau, neturėjo jokios prasmės. O jo lūpos buvo bejausmės.

Net neužsimerkiau, kai bučiavomės. Rodos šis bučinys buvo ne mano noru.

Atsitraukiau. Klainas nusišypsojo. Aš ir. Tik priverstinai.

Sveikučiai !!! Štai ir nauja dalis :))) ačiū, kad skaitot :*** xxx ir naujas posukis! :)) nejaugi tai meilės trikampis? Tai dzkj kad skaitot ir atsiprašau dėl klaidų ;))) ml ml jumis! Vote+comment plzzz :) :****