Išlikusioji

XIII

Ryte prieš pirmą pamoką vis laukiau Stenlio. Iki pamokos liko 37 sekundės, o jo dar nėra. 5...4...3...2...

Ir štai paskutinę sekundę pasirodo jis.
Mano viduriuose ima siautėti uraganas. Nejučia šypteliu ir skubu pas jį.

Stenlis atrodo nustebęs, kad taip greit pasirodžiau.
- Sveika,- nusišypso savo pašaipia šypsena.- Kaip dėl šiandien?

- Būsiu,- nusišypsau.- Iškart po pamokų, bet turėsiu dar nunešti knygas į chemijos kabinetą.

Net nustebau, kaip lengvai šiandien su juo bendrauju.

Stenlis pasilenkė ir suglaudė mūsų kaktas.
- Aš visada taves lauksiu,- sušnibždėjo.

Tada apdovanojo mane trumpu bučiniu ir nusitempė į klasę.

Pastebėjau, kaip Klainas žiūri į Stenlį žudomu žvilgsniu.

Pamokos pralėkė labai greitai. Gal dėl to, kad laukiau susitikimo? Bet aš jo ir laukiau ir bijojau.

Gal aš darau klaidą pasitikėdama Stenliu? Gal jis mane tiesiog apsuko aplink pirštą?

Pagaliau tereikia tik sunešti knygas į chemijos klasę ir būsiu laisva.

Nešiodami knygas mes gauname soc. valandų. Šiandien jas atidirbame aš, Klainas ir Amber.

- Aš einu atnešiu knygas, o jūs apsitvarkykit,- paliepiau Klainui ir Amber.

Patenkinta išstraksėjau į biblioteką. Turbūt rimtai įsimylėjau Stenlį.

Čiupau kelias knygas ir nupėdinau į chemijos kabinetą. Jau žadėjau eiti į klasę, bet išgirdau jų pokalbį.

- Kam tau ta varlė?- čiauškėjo Amber.

- Ji ne varlė! Aš ją myliu, supranti?- aiškino Klainas.

- Bet kam tau ji, jei esu aš?- ulbėjo.
Žvilgtelėjau pro durų tarpelį. Amber apsivijo Klainą aplink kaklą.

- Juk aiškiai matai, kad ji tave apgaudinėja su tuo naujoku Stenliu,- ji įkišo pirštus į jo plaukus.

Mane apėmė siutas. Bet vidinis balsas liepė likti.
- Ji man paaiškino, kad tarp jų nieko nėra,- bandė atsispirt vaikinas.

- Bet tu gi netiki? Žinai, tu su manimi gali jai atkeršyti.

Tai tarusi ji įsisiurbė jam į lūpas. Ir tai buvo kitokie bučiniai. Aistringesni nei su manim.

Aš įlėkiau į kabinetą ir numetusi knygas griebiau kuprinę ir išbėgau.
Vaikinas vėl ėmė vytis mane šaukdamas.

O aš bėgau iš mokyklos į stovėjimo aikštelę. Kaip ir įtariau, Stenlis sedėjo prabangiam Lamborgini ir manęs jau laukė.

Įsėdau ir sušukau.
- Spausk!
Stenlis paspaudė gazo pedalą ir nurūkome. Veidrodėlyje pamačiau koks nusivylęs stovi Klainas.

Kurį laiką tylėjom. Turbūt Stenlis suprato, kad aš neturiu nuotaikos.
Nusibraukiau kelias ašaras. Ne. Tu stipri! Negali verkti dėl Amber kvailysčių.

Po kiek laiko Stenlis uždėjo savo ranką man ant kelio ir sukosėjo.
- Tai kas ten įvyko?
Ir jis staiga susiprotėjo be reikalo paklausęs.

Aš suėmiau jo ranką ir suspaudžiau.
- Ei ei ei!- suinkštė.- Paleisk ranką.
Paleidusi ranką susiėmiau už galvos.
- Atleisk, tiesiog... tiesiog dar nesusigaudau kas įvyko.

- Tai kaip ten buvo?- šį kart ne taip drąsiai paklausė.
Papurčiau galvą.
- Nenoriu apie tai kalbėti.

Vėl kiek laiko tylėjom, kol galiausiai išdrįsau paklausti šio klausimo.
- Ar tu žinai, kas aš?
Nesuprantu, kodėl taip norėjau jam atsiskleisti.

Stenlis tylėdamas linktelėjo galva ir nusuko žvilgsnį į langą.
- Jau kiek laiko?- paklausiau sutrikusi.

Vaikinas šyptelėjo.
- Ilgai,- tepasakė.
- Žiūriu, nedaugžodžiauji,- tariau.- O tai ką dabar darysim? Turėtum pasakyti jiems, ar ne?

- Turėčiau,- vėl žvilgtelėjo į langą. Tada pajutau, kaip mašina įvažiuoja į žvyrkelį ir sustoją. Sutrikusi apsidairiau.

- Bet nenoriu,- tarė ir išlipęs iš automobilio iš kažkur ištraukė cigaretę ir ją prisidegė.

Nežinojau, ką daryti. Ar lipti ar pasilikti automobilyje. Nutariau lipti.

Vėjalio beveik nebuvo. Priėjusi prie Stenlio mano nosį pakuteno cigaretės dūmai. Nusikosėjau.

- Einam,- mostelėjo galvą į kažkokią kalvą.
Vaikinas patraukė, o aš dvejojau. Ar likti ar eiti? Pff... Kaip kokia ironija. Būti ar nebūti?

Patraukiau paskui Stenlį. Kelias minutes ėjom tiesiai, po to pakilome.
Pagaliau prasibrovę pro kažkokius krūmus, patekom ant kalvos viršūnės.
Nuo jos matėsi mūsų miestas, labai gerai mačiau savo namus. Šalia matėsi ir Klaino namas. Mano širdis suspurdėjo prisiminus mūsų mokslus.

- Rodyk, ką sugebi,- iš prisiminimų prikėlė Stenlio žodžiai.
Atsigręžiau. Nesupratau jo žodžių.

- Tipo parodyti tau savo galias?- suklusau.

Vaikinas linktelėjo.
Susikaupiau. Dar niekada nerodžiau ką sugebu prieš kitą žmogų, išskyrus Klainą.

Atsigręžiau į miestą ir ištiesiau ranką. Išpradžių rankoje pasirodė mažas viesuliukas.
- Padidink jį,- priėjęs tarė Stenlis.

Susikaupusi praplėčiau jį iki žmogaus dydžio?
- Padidink,- dar kart sušnibždėjo.
Dabar viesulas žirafos dydžio. Jis aplink nešiojo dulkes ir viską būtų sugriovęs, jei ne aš.
- Sunaikink miestą,- sušnibždėjo.

Aš iškart atšokau. Viesulas išsisklaidė.
- Tu juokauji, tiesa?- paklausiau.

- Žinoma, meilute,- nusišypsojo Stenlis ir įsisiurbė man į lūpas.

Jos mane apsvaigino ir aš viską pamiršau.

Viską, išskyrus Stenlį.

Jis bus mano.

Sveiki :)) štai ir vėl nauja dalis :D jezz kokia pieva... Regis įvykiai pasisuko netikėta linkme :)) Nejaugi Merlin pasiliks su Stenliu? ;3 :)Katik perskaičiau ir taip whoa xdd :'( beto, jau dažniau keliu :)) ir tai viskas jūsų dėka :*** (ir dar vasaros xd) tai kaip visada paprašysiu vote ir koment :******** sorizz dėl klaidų xdd