Aš-vilkolakė

5 skyrius

Pamoka prasidėjo,o naujoko dar vis nebuvo.Galvojau,gal Lėja man melavo.

Po pusės praeitos pamokos kažkas pasibeldė ir atidarė duris.Pažvelgiau.Tai buvo naujokas.Juodaplaukis su labai gražiomis mėlynomis akimis.Jis vilkėjo languotus marškinėlius,mėlynus džinsus ir avėjo sportinius batelius.

Mokytoja pristatė jį.

-Susipažinkite,čia jūsų naujas klasiokas-Martynas.Susirask sau vietą Martynai,-pasakė mokytoja.

O,Dieve vienintelė laisva vieta yra šalia manęs,-pagalvojau.

Jis atėjo prie mano suolo ir atsisėdo šalia manęs.

-Labas,Nina,-pasakė jis.
-Iš kur tu...
Nespėjau pabaigti sakinio ir jis atsakė.
-Tai aš.Tas kurį sutikai miške.Ar nepanašus?,-šypsojosi.
-Na,ne,-šyptelėjau.O,kodėl tu čia?
-Tėvai išsiskyrė.Nusprendžiau likti su mama ir kraustytis gyventi į kaimą.
-Į kokį kaimą?,-paklausiau.
-nustebsi,kai pasakysiu.
-Kur?Nagi sakyk,-raginau jį.
-šalia tavęs.
-Tikrai?Busim kaimynais?,-
apsidžiaugiau.
-Taip.Jei norėsi po pamokų,kai grįšim namo galėsiu tave išmokyti visokių vilkolakiškų dalykų.
-gerai,-pasižiūrėjau jam į akis ir šyptelėjau.

Po kurio laiko suskambėjo skambutis ir visos merginos ėjo
kalbinti Martyno.

Jos taip prie jo prilipo.Mačiau,kaip jis nori ištrūkti iš to būrio merginų.Jis pažiūrėjo į mane.Aš nusisukau ir išėjau.Išgirdau žingsnius iš paskos.Atsisukau.Išvydau Martyną.
-Ką darai?Kodėl seki mane?,-paklausiau jo.
-Aš nepratęs prie tokio merginų dėmesio,-pasakė priėjęs prie manęs arčiau.
-Juk tu gražus naujokas.Normalu,kad jos prie tavęs lenda,-pasakiau nuleisdama akis.
-Tai,tu manai kad aš gražus?
-Na,taip.Kodėl taip nustebai?,-paklausiau.
-Tiesiog dar niekada niekas man taip nesakė.
-O,bėje ar tavo tėvai žino,kad esi vilkolakis?
-Ššš...,-pridėjo pirštą prie lūpų.Nesakyk garsiai,dar kas nors išgirs.
-Tai,ar žino?,-tyliai pasakiau.
-Ne,nežino.Aš slėpiau tai nuo jų.
-O,kada tu virtai tokiu?
-Seniai,prieš penkerius metus...Palauk,kur mes einam?
-Nežinau.Aš einu į pamoką,-pasakiau.
-Aš eisiu kartu su tavimi,o kokia pamoką?,-paklausė jis.
-Fizika.Trečiame aukšte.
-Aišku...

Po pamokų,kai atvažiavom su mokykliniu autobusu iki namų,jis manęs paklausė.
-Tai susitinkam už valandos?
-OK.Gerai už valandos,-pasakiau ir išėjau namo.

Parėjusi persirengiau,pavalgiau,pažiūrėjau TV ir išėjau į lauką.Jis buvo šalia ir žiūrėjo tiesiai į mane.
-Tai ką veiksim?,-paklausiau.
-O,ką norėtum?
-Gal pasikalbam,-pasakiau.
-Gerai,eime atsisėsim ant suoliuko.

Nuėjome ir atsisėdome ant suoliuko.

-Tai apie ką norėjai pasikalbėti?,-paklausė jis.
-Kodėl aš jaučiu keistą ryšį tarp mūsų?Aš tau to nesakiau,bet jaučiau tai visą dieną,nuo tada kai pamačiau tave.
-Aš taip pat tai jaučiu.Taip yra tik todėl,kad aš paverčiau tave.Tai parodo,jog tu priklausai man.
-Bet aš tau nepriklausau,-pasakiau.
-Na,taip.Tai sudėtinga paaiškinti.
-Supratau,jeigu nenori pasakoti tai nepasakok.
-Ar norėtum,kad aš supažindinčiau su kitais?
-Su kokiais kitais?,-nesupratau.
-Su kitais vilkolakiais,-paaiškino jis.
-Dar yra ir kitų?,-nustebau.
-Tai aišku,-pasakė jis.
-Aš nežinau,-pasakiau nuleisdama galvą.

Tiesą sakant nenorėjau susipažinti su kitais vilkolakiais.Kas jei aš jiems nepatiksiu?Ir šiaip nenorėjau niekur eiti.

-Na jie tikrai draugiški,-pasakė jis.
-Aš...,-bandžiau paaiškinti.
-Tu nenori,-pasakė jis.
-nenoriu.Dabar tikrai aš nenusiteikusi kažkur eiti.
-Gerai,susipažinsim vėliau.Tai ką veiksim?,-paklausė jis.
-Gal pamokytum mane kaip atsikratyti to nežmoniško garso.Aš galiu gerai girdėti ir tai mane erzina.
-Prie šito tu turėsi priprasti.Man taip pat pirmomis dienomis buvo sunku,bet po truputi pripratau.
-Aišku,-pasakiau ir atsistojau nuo suoliuko.
-Kas nors negerai?,-atsistodamas nuo suoliuko paklausė.
-Viskas gerai...Tiesiog aš nenoriu tokia būti,supranti?
-Suprantu tave.Juk žinai,kad aš nenorėjau to padaryti.
-Tai kodėl padarei?Kodėl pavertei mane tokia?,-klausinėjau jo.
-Gauja mane privertė išsirinkti žmogų ir paversti vilkolakiu.Aš to nenorėjau,Nina.

Man darėsi vis skaudžiau girdėti jo pasiteisinimus.Jis nenutuokia kaip man sunku.Jam niekas nesvarbu.Jis sugriovė mano gyvenimą,planus,ateitį.Apsiverkiau ir pasakiau jam visą tiesą.
-Tu net neįsivaizduoji kaip man dabar skaudu.Tu pavertei mane pabaisa.Aš esu priversta meluoti savo mamai.Kartais pagalvoju kas bus kai ji sužinos tiesą.Tikriausiai ji manęs nekęs,-dar labiau pravirkau.

Jis prėjo prie manęs arčiau.

-Nina,ji nesužinos.Viskas bus gerai,neverk,-pasakė nuvalydamas nuo mano skruostų ašaras.

Staiga pajutau pavojus jausmą.

-Tu jauti tai?,-paklausiau jo.
-Taip jaučiu.Mes turime bėgti iš čia kuo greičiau.
-Ką?Kur?,-nesuprasdama paklausiau.
-Nežinau,bet reikia paskubėti.
-Eime į mano namus,-pasakiau.
-Gerai.

Martynas paėmė mano ranką ir mes nubėgome į mano namus.

Kai užėjome atsisėdome svetainėje ant sofos aš pradėjau jo klausynėti.
-Ar žinai kas čia vyksta?
-Mus medžioja,-pasakė jis.
-Ką?..Ką tu kalbi?,-nesuprasdama klausinėjau.
-Vilkolakius medžioti pradėjo prieš metus.Anksčiau nežinojo,kad jie išliko iki šių dienų,bet kai padaugėjo jų,tai reiškia padaugėjo ir žmonių mirčių visi pradėjo suprasti.
-Tai žmonės žino?
-Taip,bet daugelis,beveik visi,netiki vilkolakiais,nes nėra įrodymų.
-Bet aš nežudau žmonių,-pasakiau jam.
-Aš žinau.Vilkolakiai to nedaro,bet...
-Bet yra tų,kurie tai daro,-pabaigiau sakinį.
-Taip.Yra tų,kurie tuom mėgaujasi...
-Palauk,yra tų,kurie tuo mėgaujasi?,-nesuprasdama paklausiau.
-Taip.Kai vilkolakis nužudo žmogų jis tampa stipresniu.
-Bet tu juk to nedarai,tiesa?,-paklausiau jo.
-Žinoma,kad nedarau.
-Ar nebandei?
-Na,man teko,supranti?Kai aš virtau vilkolakiu,aš norėjau žudyti.Manęs niekas nesustabdė ir aš tai padariau.Atsirado daugiau energijos,tapau stipresnis kurį laiką.Iš po to karto man norėjosi žudyti dar.
-Bet tu nežudei?
-Ne.Aš save tramdžiau,be to kiti vilkolakiai padėjo atsikratyti to noro,nors buvo labai sunku.
-Dabar džiaugiuosi,jog tu mane sustabdei,-šyptelėjau.
-O,kur tavo tėvai?,-paklausė jis.
-Mano tėtčio nėra,o mama darbe.

Pasižiūrėjau į laikrodį,kuris kabėjo virš televizoriaus.

-Keista,ji jau turėjo grįžti,-atsisukusi į jį pasakiau.

Staiga išgirdau durų darymą.Galvojau,kad tai mama grįžo iš darbo,bet klydau.