Gyveno mergaitė mėlynų akių.
Nebuvo labai graži, neturėjo ilgų kasų, bet jos akyse galėjai įžvelgti vandenyną. Galėjai. Bet niekas neįžvelgė. Tai "stora", tai "pažiūrėk kokia suknelė", tai "kokios pas ją lėlės negražios". Visi rasdavo kaip prie jo prisikabinti. O mergaitė grįžusi verkdavo. Iš vandenyno vis tekėjo ašaros.
------------------------------------------------------
Užaugo mergaitė mėlynų akių. Tapo mergina mėlynų akių. Dabar pas ją nebuvo didelio namo, neturėjo šeimos, neturėjo darbo. Bet jos niekas 'nepamiršo'. Užaugo mergaitė, užaugo ir patyčios. "Ubagė", "susitvarkyk gyvenimą", "niekas tavęs nemyli". Mergina mėlynų akių taip verkdavo, kad jos vandenynas išseko. Jai nebeliko nieko. Net mėlynų kaip vandenynas akių. Prisirijo tablečių, ir daugiau neliko mergaitės mėlynų akių.
