Angel (Louis Tomlinson FanFiction)

1

Gero skaitymo !

- Heart beats fast
Colors and promises
How to be brave?
How can I love when I'm afraid to fall?
But watching you stand alone,
All of my doubt suddenly goes away somehow.

One step closer

I have died every day waiting for you
Darling, don't be afraid I have loved you
For a thousand years
I'll love you for a thousand more

Time stands still
Beauty in all she is
I will be brave
I will not let anything take away
What's standing in front of me
Every breath
Every hour has come to this

One step closer

I have died every day waiting for you
Darling, don't be afraid I have loved you
For a thousand years
I'll love you for a thousand more

And all along I believed I would find you
Time has brought your heart to me
I have loved you for a thousand years
I'll love you for a thousand more

One step closer
One step closer

I have died every day waiting for you
Darling don't be afraid I have loved you
For a thousand years
I'll love you for a thousand more

And all along I believed I would find you
Time has brought your heart to me
I have loved you for a thousand years
I'll love you for a thousand more

Sulaukiau plojimo.
- Tavo balsas tobulas! - pareiškė Melani. Nusišypsojau.
- Dėkui.
Kelias minutes mes tiesiog tylėjome.

- Gal arbatos? - pasiūliau savo vyresnei seseriai, kai mudvi atėjone į virtuvę. Melani buvo pati geriausia sesuo, kokią tik galėjai įsivaizduoti.
- Kavos - juodos kaip mano siela, - atsakė ji. Nusišypsojau ir užkaičiau arbatinį.
Dar prisimenu kaip mes pas senelius kaime bėgiodavome pievomis. Ak, vaikystė! - pamaniau. - laimingiausias gyvenimo laikas. Na, o dabar Melani jau aštoniolika. Ji vienuoliktokė. Tarp kitko, aš už ją dvejais metais jaunesnė.
Paėmusi nuo spintekės dėžutę su mėtomis, ją atidariau. Svaigus mėtų kvapas šiek tiek kuteno nosį. Prikvėpiau nuostabaus kvapo pilnus plaučius. Į puodelį įdėjau du lapus mėtos ir du šaukštelius cukraus. Labai mėgau mėtas nuo aštuonerių metų. Prisimenu, kartą, net auginau mėtą namuose. Kadangi tu, Luna, "puikiai" tą mėtą auginai ir ją "laistei", tai iš jos nieko neliko. - nusijuokiau mintyse.
Krūptelėjau, kai užvirė arbatinis.
Ištraukusi dar vieną puodelį, įdėjau vieną šaukštelį kavos ir vieną cukraus. Įpyliau karšto vandens iš arbatinio.
- Štai, - atsargiai padėjau arbatą su kava ant stalo.
- Ačiū, - padėkojo mano sesuo
- Nėra už ką.
Valandėlę mes abi kalbėjome apie mokyklą, mokslus.
- Melani?
- M?
- Kodėl tu neturi vaikino?
Mano klausimas, turbūt prajuokino Melani.
- Nes nesu tokia graži kaip tu, - nusijuokė ji.
- Netiesa!
- Tikrų tikriausia tiesa.
- Tikrai ne.
- Jai kada atsivesčiau kokį vaikiną į namus, jis pamestų dėl tavęs galvą.
- Ak, nepradėk, - pažvelgiau į laikrodį. - Manau jau eisiu miegoti. Jau be dvidešimt dešimt. Rytoi į mokyklą...
- Tu teisi, - atsistojo Melani. - Nekenčiu kai rytais pabundi ir vaikštai kaip zombis.
- Na, tau sekasi, kadagi, aš visada atsikeliu kaip zombis.
Mergina tik nusijuokė.
- Labanakt Luna, - tarė sesuo išeidama iš virtuvės.
Ant stalo stovėjo puodelis su kavos likučiais. Aišku, - tariau mintyse. - turėsiu išplauti. Ahh, tos seserys...
Paėmiau puoduką su kavos tirščiais. Mėgau burti iš kavos tirščių. Mano mama taip pat turėjo gyslelę. Puodelio dugne duvo susiformavęs skaičius vienas.
Nusišypsojau. Akimirksniu supratau ką tai reiškia.

Atidariusi kambario duris griuvau į lovą. Pasigirsti gitaros skambesys.

Tai tebuvo mano telefonas. Skambutis iš Joe.

'Žemė kviečia Luną!' - sušuko jis.
'Labas, Joe.'
'Kaip sekasi? Eisi į šokius?'
'Nežinau, Joe. Šokiai.. Am, ne man..' - pagalvojau.
'Nagi, Luna. Daraisi nuobodi.'
'Ne, nesidarau!' - pasipiktinau.
'Taip, daraisi!'
'Visai ne!' - kiek pritildžiau balsą, kad neprikelčiau Melani. Prisiminiau kaip abudu su Joe vaikystėje užsinorėjome namelio medyje. Tas namelis visdar yra kieme, ant medžio, prie mano kambario lango. Esmė tame kad ta mintis buvo Joe.
Kas man ne taip? Visos linksmybės ir genialios mintys buvo iš mano draugo galvos.
Taip, aš ištiesų nuobodi. - 'Gal nueikime į kiną?'
'Aš pasirašau!'
Nusijuokiau.
'Luna?'
'Kas?'
'Ateik į namelį. Tą mūsų.'
'Dabar?!'
'Taip.'
'Tu turbūt juokauji?!'
'Laukiu.'
'Pala, tu ten??'
'Aha, neseniai įlipau.'
'Tu rimtai nesveikuoji.' - padėjau ragelį. Pažvelgiau pro langą. Namelyje pro langus sklido šalta žibintuvėlio šviesa. Atsistojusi nuo lovos, susiradau džemperį. Ploną, tamsiai mėlyną. Lauke šalta, bet man visvien.
Atidariau kambario duris. Kad ir kaip keista, jos nesugirgždėjo.
Kodėl nesinaudoju medžiu esančiu prie lango? Juk taip būtų daug greičiau ir paprasčiau? Tik "žybt" ir aš jau namelyje.
O gi ne. Kaip ironiška, kad visąlaik svajoju apie medį prie lango. Kad naktimis galėčiau pabėgti. Ir štai! Gavau! Tik bėda tame, kad lipant pro langą jo neįmanoma pasiekti. Gudrus tas tėtis! Ak taip. Kodėl tėtis? Mano tėvai išsiskyrę. Taigi aš tiesiog gyvenu su tėčiu.

Man beeinant grindys garsiai sugirgždėjo. Stipriai užmerkiau akis ir sustingau. Tyla.
Priėjau arčiau kolidoriaus sienos, tikėdamasi, jos grindys ten negirgždės.

Pagaliau ištrūkusi į lauką, ikvėpiau šalto nakties oro. Neįmanoma taip kažką dievinti, kaip dievinu naktį...

Yay!!❤ Pirma dalis!! Taip, žinau, nuobodu... Stengsiuos pasitaisyti!! Labai prašau nuomonių! Man labai reikia motyvacijos! Ir taip, treilerio nėra! Du mėnesius mėginau jį sukurti ir pasirodo, kai tik sukūriau, per visą ekraną uždėjo programos pavadinimą. Aghh. Atsiprašau, kad tiek priverčiau laukti! Visus jus labai myliu!!💕💕💕