Angel (Louis Tomlinson FanFiction)

2

Atsiprašau, bet teko pakeisti pavadinimą. Tikiuosi labai nepykstat..😓

2 Dalis

  Pagaliau ištrūkusi į lauką, įkvėpiau šalto nakties oro. Neįmanoma taip kažką dievinti, kaip dievinu naktį...

Pamačiusi kopetėles į mūsų su Joe tariamą "namelį", priėjusi prie jų pradėjau lipti aukštyn.
  Belikus trim pakopom, pastebėjau ištiestą ranką ir Joe veidą.
- Ačiū, - pasakiau, kai jis padėjo man įsiropšti į namelį. Susėdome, kaip visada, - vienas prieš kitą, atsirėmę į namelio sieną ir suglaudę pėdas.
- Ką buvai įsimylėjusi pradinėse klasėse? - netikėtai paklausė jis.
- Joe, aš ne...
- Ak nagi! Mes geriausi draugai jau kiek? Gal 10 metų? Mes niekada nepadėjome vienas kitam susirasti antrųjų pusių. Nagi pasakyk!
Sukaupiau visas jėgas.
- Man 2 metus patiko Jace. O vėliau šiek tiek Alex. Paskui Brody, bet jis per daug pasikėlęs...
- Oi, šimtu dešimt procentų sutinku! Jis visai kaip istorijos mokytojas!
- Kuom tau jis primena istorijos mokytoją? - nusijuokiau.
- Rūko ir mėto tokį žvilgsnį "pasimaišyk man po kojom, ir išprievartausiu tavo šeimą".
Dabar tiesiog neatlaikiau garsiai nusijuokiau.
- O tu? Kas tau buvo kritęs į akį?
- Manau tai buvo medžio sėklytė, ar lapo gabaliukas. Gal tiesiog blakstiena, - ta pamaiva pasitrynė paraudusią akį. - bet dabar jau viskas gerai.
- Joe!! - įsiutau.
- Gerai, gerai pasakysiu, nusijuokė jis. - spėju tai buvo blakstiena.
Spyriau jam į blauzdą.
- Auč!! Kodėl?!
- Aš tau išsipasakoju, o tu man apie skaudančią akį kalbi!
- Žinai, neptikėsi, bet manau, jog ir į kitą įkrito!
Spyriau vėl. Stipriai. Negailestingai.
- Viskas! Įsivaizduoji  kokio dydžio mėlynė liks?!
Jau riečiau koją spirti vėl...
- Ne! Nustok! Baigiam! - šypsodamasis tarė. - Ištiesų, man patiko Sarah.
- Sarah?! Tu gal nesveikas?
- Buvau, - pakreipė galvą jis.
- Nepanašu, jog kuo pasikeitei...
Jis tai išgirdęs pradėjo kikenti.
Pažvelgiau pro langą. Toli nuo manęs, prie medžio, mačiau siluetą. Žmogaus siluetą. Jis buvo sukišęs rankas į kišenes, (bent jau manau jog į kišenes)   ir ant galvos užsidėjęs goptuvą. Tas goptuvas visai nebuvo palaidas, lyg koks maišas ant galvos, jis nedarė įvaizdžio tokio, lyg vaikinas būtų koks fantastinių filmų herojus. Goptuvas buvo aptemtas, toks koks yra džemperiuose. Ir tai darė vaikiną paslaptingą, bet labiau baugų. Tarsi jis būtų koks žudikas arba vagis. Tamsu, bet mėnulis pakankamai ryškiai švietė, kad apšviestų jo aprangą. Bet kaip tyčia, veido neįžiūrėjau. Matyt nežinomasis mokėjo išlaikyti šiokią tokią paslaptį.
  O gal man vaidenasi?
- Kas yra? Tu taip įdėmiai žiūri pro langą,  - Joe pasislinko arčiau prie manęs.
- Ar ir tu matai tą... - tačiau žmogaus nebebuvo. Matyt man miego trūkumas. Sumirksėjau. Lengviau atsidusau. Joe susiraukė.
- Nieko nematau.
- Pamiršk. Apsirikau.
Papurčiau galvą. Man reikia išsimiegoti.
- Manau jau eisiu. Noriu miego.
- Labanakt.
- Labos.

  Daug keistų įvykių, kokių dar nesapnavau. Niekada nesapnavau. Tačiau dabar sapnuoju. Tai vasaros diena. Aš apsirengusi baltą megztuką ir aptemtus džinsus. Buvau kviečių lauke. Keista, kadangi aš niekada neturėjau kaimo, kuriame būtų kviečių laukas. O man iš nugaros... Sparnai. Jie buvo man iki kelių ir gal puse metro virš galvos. Jie tokie balti! Tarsi švytėjo gerumu ir ramybe. Jie buvo tokie gražūs! Švelnūs. Nieko švelnesnio dar nesu lietusi. Šilti. Jie buvo tobuli. Apėmė jausmas jog jie ne mano. Lyg būčiau juos pavogusi. Jie buvo per geri man. Lyg būčiau jų neverta. Ištiesų taip jaučiausi. Pajudinau juos. Negaliu patikėti! Nugaroje kažkas sujudėjo. Labai sunku paaiškinti koks tai jausmas, kai niekada neturėjau sparnų.
  Ėjau ranka braukdama per javus, kurie atrodė tokie malonūs. Sapne viskas buvo labai gražu. Staiga; tik gerokai per greitai; dangus nusidažė šviesia rožine, bei orandžine spalva. Spalvos apšvietė kviečius, o jų viršūnės nulinko.
  Pastebėjusi javų lauko pabaigą, patraukiau link jos.
  Sapnas buvo vos įpusėjas, bet jau kėlė įspūdį.
  Išėjusi iš lauko pamačiau veidrodį. Tokį, kokį turėjo mano močiutė, kai buvo gyva. Pažvelgiau į jį. Mačiau save. Merginą su tiesiais blondiniškais plaukais, kurių ilgis buvo tik iki alkūnių. Mačiau savo akis. Mėlynas, šiek tiek pilkas ir turinčias geltoną žiedelį aplink obuoliuką*. Neryškius ratilus po akimis, šviesias blakstienas, kurios yra ilgos ir tai matytųsi, jei jų galiukai nebūtų buvę balti. Strazdanotus žandus ir nosį - tai man labiausiai nepatikdavo! Švelnus, nestiprus įdegis. Štai kokia aš esu. Savęs gražia niekada nelaikiau. Niekas man to ir nesakė, išskyrus mamą, o juk tai nieko nereiškia, tiesa? Apsisukau ratu, lyg šokdama. Sparnai kaip angelai, lydėjo mane iš paskos.
  Nusisukau nuo veidrodžio ir pažvelgiau aukštyn į dangų.
  Vėl viskas persikeitė; saulė per greitai nusileido ir mane apglėbė nakties tamsa. Danguje mačiau žvaigždes ir žvaigždynus. Dideles ir mažas švieseles, kurios, kaip visada, atimdavo kvapą. Ir galų gale, mėnulį. Ryškią kaip niekad pilnatį. Tai buvo tobula. Atsisėdau ant žolės ir žiūrėjau į veidrodį. Viskas buvo taip tikroviška!
  Iš plaukų išsitraukiau mažą juodą plunksnytę. Iš kur ji čia?
Ir tada pradėjo snigti. Snigti iš giedro dangaus, kaip per Harrį Potterį sninga iš lubų. Tik virš manęs lubų nebuvo. Aplink mane tvyrojo nakties tyla, o pažvelgus aukštyn, galėjai matyti žvaigždėtą dangų. Žvaigždes, kurios, kaip ir mėnulis švytėjo taip pat ryškiai. Tik jų buvo daug daug. Vienos arčiau, kitos - toliau, vienos didesnės, kitos - mažesnės.
  Kaip ir sakiau, pradėjo snigti. Tik ne tomis mažomis snaigėmis, kurios prisilietusios prie odos, panašėjo į šaltą bučinį. Snigti pradėjo plūnksnomis. Mažomis, vos colio dydžio! Ir juodomis kaip smala. Lygiai taip pat švelniomis kaip ir manieji sparnai. Tik plunksnos buvo vėsios. Pradėjo snigti daug sparčiau, kad prisnigo ligi klubų! Griuvau į plunksnas ir pradėjau juoktis. Mano sparnai prisiglaudė man prie šonų.
  Nustojo snigti. Likau tik aš, tyli naktis, mano sparnai ir plunksnos. Juodos plunksnos. Staiga netikėtai nusižiovauju. Akys po truputį merkiasi, vaizdas susilieja, o sparnai šiltai apglebia mano visą kūną. Jausmas daug geresnis, nei būčiau apsivyniojusi kaldra.
  Užsimerkiau. Kaip keista. Niekada gyvenime, nesijutau taip tobulai...

Autoriaus P.O.V.

Ir tada, sapne, mergaitė užmigo, nes žinojo, jog jai nieko neatsitiks, juk ji viena. Luna Clark užmigo ramioje naktyje...