Miškastaugio Vila

5 dalis

Aš ir vėl nubudau. Akis sugėlė nuo visur matomos baltos spalvos. Mintys galingu cunamiu išsiliejo galvoje ir pasėjo stingdančią baimę. Nejau viskas kartojasi? Širdis dunksėdama ėmė ropštis gerkle aukštyn.

Iš kažkur atsirado greitas pypsėjimas, pakreipusi galvą, pamačiau nedidelį ekraną, kuriame šokčiojo kažkokie rodmenys. Apsižvalgiau po patalpą, o nosį pakuteno medikamentų kvapas. Suvokimas jau šmėstelėjo prieš akis, bet nespėjau juo savęs nuraminti, nes atsivėrė durys ir į vidų įžengė dvi moterys baltais chalatais.

- Labas, Eva, - pasisveikino viena. – Aš Sandra, tave prižiūrinti daktarė, o čia slaugytoja Inga.

Ji patikino, kad aš saugi bandė mane visaip nuraminti. Kurį laiką niekaip negalėjau suprasti ar tai tikrovė, o gal tik dar vienas sapnas? Kol neištariau nė žodžio, daktarė mane apžiūrėjo, o slaugytoja sulašino kažin kokius vaistus į kabanti fiziologinio tirpalo maišelį, kuris sėkmingai tekėjo man į veną.

- Ar žinai kas tau nutiko? – švelniai paklausė Sandra patapšnodama man per ranką.

- Aš... įgriuvau į tunelį? – sumurmėjau neužtikrintai, kas labiau priminė klausimą.

- Taip, tikrai įgriuvai. Vakar vakare tave surado ūkininkas, kuris netoliese apdirbinėjo savo laukus. Šeštadienį jis važiavo netoli tos vietos, ir matė vieškelyje paliktą tavo automobilį, pagalvojo, kad tai neįprasta, nes tuo takeliu niekas nevažinėja, bet per daug nesuko sau galvos dėl to. Tačiau kai sekmadienį, tai yra vakar vėl važiavo pro šalį ir pamatė, kad automobilis vis dar stovi toje pačioje vietoje, nusprendė pažiūrėti. Kai privažiavo arčiau pamatė, kad durelės praviros, iš karto susivokė, kad niekas mašinos taip nepaliktų, tuo labiau, kad rakteliai tebebuvo degimo spynelėje, o ir rankinė mėtėsi ant sėdynės. Ūkininkas iškvietė policiją, o jos laukdamas vaikštinėjo aplinkui, galvojo, kad galbūt vairuotojas sunegalavo ir dėl to stabtelėjo, o tada nežinia kokia nelaimė jį ištiko... Atsitiktinumo dėka jis aptiko įgriūvą, kurioje buvai, žinoma, netrukus atvyko greitoji ir taip tu atsidūrei čia.

Sandra kalbėjo lėtai, kad spėčiau viską suvokti ir įsisavinti. Viduje po truputį atsileido. Vadinasi tai mano realybė, o praradusi sąmonę tiesiog pakliuvau į savo košmarą. Iš palengvėjimo atsidusau. Nebuvo jokių Barasovų, jokios Martos ir Narimanto, nei vilos... Viskas tebuvo mano vaizduotė. Tačiau kaip tikrieji Barasovai? Juk aš iš tiesų pas juos važiavau.

Sužinojau, kad apie mano būklę šį rytą pranešė tėvams, todėl jie jau pakeliui. Neapsakomai džiaugiausi, troškau atsidurti tėvų glėbyje, pasijusti saugi. Mano organizmas buvo išsekęs, netekau daug skysčių, turėjau daugybę nubrozdinimų, o kairią kulkšnį iš tiesų pasitempiau. Nors ir jaučiausi pavargusi, bet daugiau nebenorėjau užsimerkti, bijojau užmigti ir prieš akis vėl išvysti Miškastaugio vilą... Visgi daktarė man davė migdomųjų, tik dėl jų panirdavau į besapnį miegą.

Ligoninėje buvau priversta likti savaitę, tėvai nusprendė pasilikti drauge, abu pasiėmė neapmokestinamų atostogų. Nors dėl to ir krimtausi, tačiau džiaugiausi, jų parama man dabar buvo kaip niekada reikalinga. Kūnas gijo gerai, bet siela buvo kaip reikiant sukrėsta. Ir tėvams, ir daktarei papasakojau savo keistus sapnus, kurie priminė realybe, juk net negalėjau jų atskirti! Turėjau tai padaryti, nes tie vaizdiniai vis neblėso, be to, ant rankos radau keistą mėlynę, kuri priminė Narimanto pirštų antspaudus... Ko gero tą vietą man kaip reikiant skaudėjo, jei sapne tam sukūriau įvykį. Be to, kankino klausimas, o kaipgi tikrieji Barasovai? Kodėl jie nepastebėjo, kad jų keliuko gale stovėjo mano automobilis.

- Mieloji, ten jau daugiau nei šimtą metų niekas negyvena. Nėra jokių Barasovų.

Prieštaravau, juk turėjau jų pakvietimą... Nesilioviau to kartoti, todėl visi pamanė, kad dėl išgyvenimų man šiek tiek protas pasisuko. Visi užjautė, kad buvau priversta išgyventi tokį košmarą ir pritarė, jog vidiniai sužalojimai tikrai gali gyti ilgiau, net jei juos iššaukė mano pačios vaizduotė. Troškau įsijungti kompiuterį ir jiems parodyti savo elektroninius laiškus, bet visi vieningai nutarė, kad man reikia poilsio ir jokio darbo.