- Eime, prie skardžio? - paklausė Alisa.
- Nežinau, reikia paklausti mamos.
- Aš tau leidžiu, vadinasi, eime prie skardžio, - iš Alisos žvilgsnio supratau, kad ji manęs nepaleis.
Atsistojome prie pačio krašto, o ji vis žengė į priekį.
- Atsargiai, ikrisi!
- Juk tai tik vanduo...
- Jau geriau kristi ant žolės, o ne į vandenį.
- Kodėl? - įbedė ji žvilgsnį į mane.
- Nes ji atrodo minkšta, o vandenyje yra akmenų, galima susižeisti.
- Bet vanduo gražus...
- Tu irgi graži, o vanduo pavojingas...
Ji suraukė savo nosytę ir patraukė rausvus plaukus nuo veido.
Ar vandens bijai?
YOU ARE READING
Ar Vandens Bijai?
Short StoryJi laikė jį savo rankose, norėdama, kad vanduo ten pasilktų amžinai. Rytas prasidėdavo su stikline vandens, dieną ji eidavo prie upės, vakare Alisa stovėjo žvelgdama į laikrodį, norėdama atsukti laiką atgal... norėdama vėl pajausti vandenį. Nagi ate...
