Paskutinė smuiko virtuazo nata brukšteli per stygas ir aš nusileidžiu Niujorke. Išsiėmu ausines su naujai pradedančiu groti kūriniu ir pati sau nusišypsau.
Džulijardas nuo oro uosto yra vos už kelių valandų. Juokinga net pagalvoti, kad susiskaičiavau kiek kilometrų galėsiu tampyti sau nervus ir galvoti, kokie teisėjai bus atrankoje.
Sulaukusi savo bagažo, užsidėjau smuiką ant peties ir traukiau didelį lagaminą paskui. Viena bėda yra ta, kad esu susikrovus daiktus į didžiausią lagaminą kokį tik turėjau namie, o iš tikrųjų net nežinau ar man tų daiktų prireiks. Bet jeigu mane pakvietė į atranką, tai jau ženklas, ar ne?
Važiuodama taksi, tryniau rankas į sintetinės medžiagos sijoną. Po marškiniais darėsi karšta, o veidu liejosi šaltas prakaitas. Pro mašinos langą, išplėtusi akis žiūrėjau į nesibaigiančius daugiaaukščius namus. Net neįsivaizdavau savo gyvenimo čia. Ir vis dar neįsivaizduoju.
-Dešimt dolerių.- vairuotojas pranešė ir aš drebančiomis rankomis sugraibiau laibą kupiūrą ir įdaviau jam. Išlipusi ant šaligatvio pažvelgiau aukštyn ir giliai įkvėpiau. Štai ir toji diena.
Pastūmusi stiklines duris, išgirdau įvairiausių instrumentų kūrinius. Širdis pradėjo plakti stipriau išgirdus smuiką. Natos byra po kojomis, o mokytojas garsiai šūkauja forte! Fortissimo!
Lagamino ratukai garsiai dunksi ant plytelių tarpų. Karštis po marškinėliais tuoj sukels gaisrą. Eidama link registratūros pamačiau seną moteriškę pasilenkusią į kompiuterio ekraną. Nusivaliusi šlapius delnus, priėjau prie jos.
-Sveiki. Man šiandien atranka ir...
-Vardas? - ji pertraukė mane ir aš pasimečiau. Na, pirmas įspūdis ne pats geriausias.
-Laila Parker. - greit ištariau. Mačiau, kad moteris dar labiau susiraukė ir vos ne krenta iš kėdės nuo pasvyrimo į priekį.
Praėjus penkioms minutėms, moteris vis dar ieško mano vardo. Jau norėjau suktis apsižvalgyti, bet išgirdau lengvą atodusį.
-Pagaliau... Eikite tiesiai ir po dešine puse bus durys. Ten galėsite pasidėti daiktus, sugroti prieš atranką, nes teisėjai ateina po valandos. Sekmės. - ji dirbtinai nusišypsojo ir aš pamačiau jos nepilnadantę burną. Jai sukartojus surepetuotą kalbą, aš pasukau tiesiu keliu.
Ėjau neskubėdama. Vienas žingsnis - naujas išgirstas kūrinys ar prieš du šimtus metų nutapytas paveikslas.
Priėjusi koridoriaus galą, pasukau dešinėn ir paėjus vos penkis žingsnius, sustojau. Prieš mane, didelės durys. Ant jų priklijuoti visokiausių rūšių lipdukų, o kai kuriuose vietose yra plonu raštu išraižyti vardai ir pasiekimai.
Pakėlusi lagaminą prie juosmens, pasitaisiau užsmirštą smuiką ant peties ir giliai įkvėpusi, įėjau. Į mane, kaip į kamštinę skelbimų lentą, susmigo dvidešimties žmonių akys. Net nenorėjau sužinoti, kiek išviso akių yra šioje patalpoje.
- Sveika. - brunetė mergina priėjo prie manęs ir švelniai nusišypsojo. - Aš Katerina. Šiandien aš tave lydėsiu.
-Um, sveika. Aš, aš esu Laila. Laila Parker. Atsiprašau, lydėsit? - paklausiau merginos ir perverčiau savo galvos vadovėlį. Šį dalyką aš girdžiu pirmą kartą. Netgi Džulijardo internetiniame puslapyje to nebuvo.
-Taip. Kadangi aš jau esu antrakursė ir smuikininkė, būsiu tavo pagalbininkė bei mokytoja visur, kur tik įsikiš teisėjai. O jie griežti. - ji nutaisė žemą balsą ir mano kūnu perėjo šiurpas. Karštis iš po marškinėlių tuoj pasieks lubas, kur yra priešgaisrinė signalizacija. Ji tuoj sukauks, dar minutėle... - Nagi, Laila, eime. Juk šiandien tavo didžioji diena ir tu tikrai nenori vežtis šio lagimino atgal į namus, ar ne? - aš papurčiau galvą ir mačiau merginos šiltą šypseną bei veido išraišką, kuri sakytų nebijok, viskas bus gerai, tik truputį paskaudės. Ji tikrai atrodė kaip viena rūpestinga mama.
Šioje patalpoje buvo daug durų į visokias klases. Katerina eidama priešais, nuvedė mane į ketvirtu numeriu pažymėtą klasę ir liepė sugroti visus atrankai skirtus kūrinius.
Prisidėjusi smuiką prie kaklo, jaučiau jo stingdantį šaltį, bet perbraukusi per stygas smičiumi, nepastebimai atsipalaidavau ir net pamiršau, kad groju kažkam.
Pasibaigus mano programai, nuleidau smuiką ir atsimerkiau. Katerina buvo šiek tiek suraukusi antakius, bet jos mažytė šypsena, teikė man vilties.
-Tu pasiruošusi. - pasakė ir griebusi mane už alkūnės, nuvedė į vieną iš šešių šiame universitete esančių koncertų salių. Pasodino pačioje pirmoje eilėje ir liepusi laukti pašaukiant savo vardo, o pati sėdėsianti gale salės.
Ant scenos fortepijonu grojanti mergina nuleido rankas ir nusilenkus, atsisėdo už manęs.
-Laila Parker! - stambus vyro balsas nuaidėjo salėje ir aš paskutinį kartą nusivalius prakaitą, užlipau ant scenos. Štai ir mano viltis. Mano naujoji pradžia.
_____________________________________________________
heliau,
žinau, kad manęs nebuvo labaaaaaaai ilgai ir dėl to labai atsiprašau. Basic atsiprašymas yra 'dabar vasara ir t.t.', bet taip yra, o ji būna kartą į metus ir norisi ja pasidžiaugti :) tikiuosi labai nepyksit :)
Tikiuosi dalis patiko, nes labai stengiaus ją rašyti :)xxxx
