Man atsistojus ant scenos, kūnas vėl pradėjo nežmoniškai degti. Keturiasdešimtmetį siekianti moteris priėjo prie manęs, nusišypsojo ir lengvai atsisėdo prie fortepijono šalimais manęs. Nežinau kiek laiko žiūrėjau į ją, bet nedrįsau pažvelgti į komisiją. Jų bejausmius veidus ir siauras akis.
Galiausiai moteris prie fortepijono įsitaisė ir uždėjusi gležnas rankas ant juodai baltų klavišų, iškėlė galvą į mano pusę, taip parodydama, kad galima groti. Aš giliai įkvėpiau, ir prisidėjusi smuiką, kuris tiko prie mano kaklo kaip dėlionės detalė, pridėjau drebančius pirštus prie plonų stygų ir brūkštelėjau pirmąją natą. Tuomet antrą, trečią, ketvirtą... ir taip iki tūkstantinės natos ketvirto lapo pabaigoje.
Kai baigiu groti, salėje įsisvyravo mirtina tyla. Nei plojimų, nei šnabždesių, nieko, tik aiškūs ir pasitikintys tušinukų judesiai teisėjų rankose. Vis dar stovint scenoje, jaučiau, kaip išnykęs drebulys, vėl grįžta.
Praplikusia galva vyras pakėlė galvą ir pro plonų akinių viršų žvilgtelėjo į mane, bet netrukus sekundei, prasižiojo ir garsiai pašaukė kitą dalyvį.
-Harry Styles! - krūptelėjau nuo skardaus jo balso, bet sumojau pagaliau galinti nulipti nuo scenos.
Man lipant stačiais laiptukais nuo scenos, vaikinas susirišęs plaukus į kuoduką, apsirengęs juodus džinsus ir baltus marškinėlius, kurie išryškina juodu rašalu tatuiruotas rankas, pašaipiai man nusišypso ir petimi pastūmęs mane į šalimais stovinčią sieną, nužingsniavo į scenos vidurį. Apstulbau. Išplėčiau akis į vaikiną ir labai garsiai mintyse rėkiau, kad jis nepereitų atrankos.
Man atsisėdus senojoje vietoje žiūrovų parteryje, mergina sėdinti už manęs, palinko prie mano ausies.
-Buvai apstumdyta Harry Styles, ar ne? - jos balse buvo girdėti pašaipos ir šleikštulio gaidelės. - Nebijok, jis tik didelis šiknius, kuris tik nori kitų dėmesio. - atsisukau į merginą už manęs ir pastebėjau, jog tai ta pati mergina, kuri grojo fortepijonu prieš mane. - Paula. - ji ištiesė ranką per kėdės atlošą ir aš dvejodama žvelgiau į jos plaštaką, bet atsakiau tuo pačiu.
-Laila. Malonu. - dirbtinai jai nusišypsojau ir vėl atsisukau į seną poziciją. Po kelių sekundžių mergina vėl palinko prie mano ausies.
-Labai nemalonu tai pripažinti, bet nors ir esantis didelis šiknius, Harry yra tobulas dainininkas. Pati įsitikinsi. - po jos žodžių, pro dideles salės kolonėles pasigirdo pirmi dainos akordai. Neteko ilgai galvoti, jog tai buvo Bruno Mars daina It Will Rain. Prisipažinsiu, nors jo manieros su kitais žmonėmis yra nepakenčiamos, jo balsas yra kažkas... neapsakomo, pasakiško. Jo balsas tarsi užaugina sparnus ir leidžia sklisti virš žemės. Tai yra kažkas nežmoniško.
Vaikinui dainuojant, jo veide atsispindėjo kiekviena dainoje esanti natos emocija. Vieną kartą jo veidas pražysta šypsena, kitą, susiraukia. Tai teikia muzikai gyvybės. Jis teikia gyvybės. Galbūt būčiau juo labai susižavėjusi, bet žinant, kas jis toks yra, bandau išmesti visas gražias mintis apie jį. Palieku tik Šiknius ir Savimeila.
Dainai nustojus groti, pakilau nuo savo kėdės ir dideliais žingsniais pradėjau kopti link išėjimo. Likus keliems žingsniams iki durų, kažkieno sunkūs žingsniai pasiekė mane. Tvirta ranka greičiau už mane pasiekė durų rankeną ir jas atvėrė. Pastebėjau, jog tai Harry.
- Klausyk, kodėl tu toks šiknius? Ką aš tau padariau? - nesusilaikau ir piktai jam sušnabždu. Vaikinas lėtai atsisuka veidu į mane, jame vėl žaidžia ta pati pašaipi šypsenėlė.
- Nieko nepadarei, bet garsiausiųjų kompozitorių pirmieji žingsniai yra sukurti istorija ir tik poto muzika, ar ne? - jis žaismingai man mirktelėjo ir išėjo.
______________________________________________________________
Jk, wat was dat :') prašau, nekapokit manęs, pati save baudžiu už tai, kad esu tokia nevykusi :') dabar esu labai kėblioje situacijoje, kuomet reikia parašyti prancūzų rašinį, nes esu lyderė, nupiešti dailės piešinį projektui ir dar išmokti kūrinius smuiku, nes nemoku :'D tei va... tikiuosi nepyksit ant manęs ir labai džiaugiuosi, kad manęs nepalikot it toliau esat su manimi :)) xxx
