It's Me (BAIGTA)

2.19

Susiraukiau. Ką čia po velnių veikia Jazy!? Pašokusi nuo lovos pribėgau prie durų.

-Jazy? Tai tu? Ką čia po galais veiki?

-Hale, paklausyk, turiu labai mažai laiko. Po ryt..Veronica privers tave nužudyti Zayn. Nežinau kaip, bet tu turi tam pasipriešinti,-ji greitai sumalė.

-Ramiau, Jazy. Aš turiu planą. Viskas bus gerai,-atsidusau. Širdyje sukilo nerimas. Kodėl taip greitai? O jeigu nepavyks? Tačiau visus šiuos nerimą keliančius klausimus laikiau savyje. Noriu įtikinti Jazy, jog viskas gerai, jog viską kontroliuoju.

-Koks be būtų tavo planas, prašau būk atsargi,-ji sušnibždėjo. Nespėjau nieko atsakyti kuomet išgirdau tolstančius žingsnius. Ji išėjo. Kaip ji čia atsidūrė? O svarbiausia, jeigu jį taipat kaip ir Zayn čia per prievartą, tai kaip ji sugebėjo pabėgti, bei susirasti mane? Dar ilgai prastovėjau ties durimis bandydama susigaudyti, kas vyksta aplink mane. Kaip suspėsiu per vieną dieną išmoksiu save kontroliuotI? Kaip pažinsiu naujas galias? Kaip aš tai spėsiu? Nerimas ėmė kilti ir griauti visus mano įsitikinimus. Mane iš minčių pažadino ant sienos kabėjes laikrodis, kuris sulaukęs vidurnakčio išgavo keistą garsą privertusį mane krūptelėti. Giliai įkvėpiau ir grįžau ant sofos. Atsigulus neramiai žvelgiau į ugnį. Visiškai nenorėjau miego, tačiau prisiminus, jog rytoj bus svarbi treniruotė prisiverčiau užmerkti akis. Su lyg tuo giliai užmigau.

-------Ryte--------

Saulės spinduliams pasiekus mano veidą norėjau apsiversti ant kito šono, tačiau kaip visada nudribau nuo sofos. Nustebau kuomet pajaučiau kad nudribau ne ant grindų. Pramerkusi akis iš įgavau mini šoką. Pasirodo nugriuvau tiesiai į ant grindų susisupusį į kaldrą miegantį vaikiną. Ir kada jis grįžo? Negirdėjau, kad duris būtų rakinamos. Suvokusi kad guliu ant jo pasirėmiau rankomis ir bandžiau atsistoti jo nepažadindama, tačiau tyliai atsistojus bei atsisukus į jį pamačiau plačiai atmerktas jo akis, bei keistą šypsnį.

-Labas rytas,-sumurmėjau nusisukdama.

-Labas? Nemanau,- jis sukikeno pasitrindamas koją, tikriausiai griūdama trenkiau netyčia į ją. Pasijaučiau nejaukiai, tad pamaniau metas pakeisti temą.

-Kelinta vakar grįžai?-paklausiau eidama link vonios. Į ką vėl kaip atsaka gavau kikenimą.

-Jaučiuosi lyg mane tardytu žmona,-jis nusijuokė. Sustojau, bei atsisukau į jį klausiančiu žvilgsniu.

-Vakar klausei kur einu ir akyvaizdžiai buvai nepatenkinta atsakymu, o dabar klausi kelinta grįžau. Tai keista,-jis prisimerkė.-Kodėl tau tai rūpi?

Pajaučiau kad širdis ima plakti greičiau, o pati ingstingtyviai nuleidau akis. Reikia kažkaip išsisukti.

-Visai nerūpi,-tiesiog tu man prižadėjai pagalbą, o pats visą laiką leidi kažkur kitur, todėl ir duomuosi,- sugalvojau atsakymą, kuris pradžioje man pasirodė įtikinamas. Vaikinas atsiduso atsikeldamas nuo grindų.

-O aš jau pagalvojau, kad patinku tau,-jis su sarkazmu tarė. Pats nesuvogdamas jog pataiko tiesiai į dešimtuką.

-Nekalbėk niekų. Kaip gali man patikti žmogus kurio net vardo nežinau?-pakėliau antakį užėjus į vonią, bei pažvelgus į savo atvaizdą veidrodyje.

-Tai susipažinkim?-jis sukikeno užeidamas į vonią paskui mane. Jis šiandien keistai geros nuotaikos. -Ryan.

Pagaliau! Pagaliau sužinojau jo vardą! Ryan - keistas, bet savotiškai gražus vardas. Atsisukau į jį atsiremdama rankomis į staliuką vonioje ir ėmiau jį stebėti. Vaikinas priėjęs prie veidrodžio ėmė taisytis plaukus. Mintyse sukikenau, kuomet jis nevykusiai bandė pastatyti plaukus. Jis pastebėjęs mano šypsnį atsisuko į mane.

-Ko juokiesi?-pakėlė antakį,-Neįsivaizduoji kaip sunku susistatyti plaukus.

-Ne neįsivaizduoju. Tau padėt?-norėjau sau trenkti. Kokio velnio, Hale. Vaikino veide atsirado šypsena.

-Pabandyk jeigu nori,-jis ištiesė plaukų želės bonkutę, Na, Hale, pati prisiprašiai,-nuskambėjo mano mintyse. Paėmiau iš jo rankų želės bonkutę ir ją atsukus priėjau prie jo. Pirmą kartą buvau taip arti jo. Vengdama akių kontakto ėmiau taisyti jam šukuoseną. Akies krašteliu stebėjau jį. Per visą mano "šukuosenos" darymą nuo jo veido nedingo tas keistas šypsnis, kuris vertė mane raudonuoti, tačiau stengiausi to neparodyti. Galiausiai baigusi, žvilgtelėjau į jį ir didžiuodamasi savo darbu šyptelėjau.

-Vualia, gali eiti žiūrėt,-mostelėjau link veidrodžio ir atsisukusi į kriauklę ėmiau plautis rankas.

-Ačiū,-mano kūnu perėjo šiurpuliukai, nes jis stovėjo taip arti. Prie pat manęs. Jis žvelgė į veidrodį kabantį virš kriauklės.

-Mm..prašom,-nervingai atsidusau.-Taigi, kada pradėsime treniruotę?-paklausiau šluostydamasi rankas.

-Dabar. Tik štai,-jis padėjo maišą iš firminės rūbų parduotuvės. -Persirenk ir eisime.

Linktelėjau. Jam išėjus, persirengiau duotais drabužiais, tai buvo juodos sportinės tympos, balta maikutė, bei juodas megztukas. Apsirengus susirišau megztuką ties klubais ir išėjau iš kambario. Tuoj pat pajaučiau Ryan vertinamą žvilgsnį.

-Eime?-jis šyptelėjo. Linktelėjau. Jis atidaręs duris praleido mane pirmą. Džentelmenas, atsirado. Išėjusi iš kambario vėl papuoliau į niurų, tamsų koridorių.

Hey, nauja dalis. Atleiskite kad taip ilgai nebuvo. Bet kompensuoju tai ilgesne dalimi. Laukiu jūsų vote, bei komentarų

~zylouprincess