Skubėjau pas savo psichiatrą, turėjau kuo greičiau ten nusigauti, nes nepakeliami praeivių žvilgsniai degino mane. Kas darosi su manimi, nejau aš virstu Vienodu?
Priėjęs, greičiau pribėgęs, pastatą kuriame dirbo ponas Vaitas, tučtuojau įsmukau pro duris.
- Pavardė? – paklausė sekretorė.
- Peinas.
- Jūs neužsirašęs, tačiau daktaras dabar laisvas ir jis jus priims.
- Dėkui.
Patraukėme koridoriumi Vaito kabineto link. Sekretorė atidarė kabineto duris, kyštelėjo galvą ir tarė:
- Pas jus ponaitis Peinas.
- Įleisk jį. – paliepė gilus balsas.
- Supratau pone. Užeik.
Nesakiau nieko, tik nuleidęs galvą šmurkštelėjau į vidų.
- Sveikas. Nuo paskutinio mūsų susitikimo praėjo nemažai laiko. Jau buvau pradėjęs manyti, kad nebesusitiksim. Kokios problemos privertė čia ateiti?
- Žmonės keistai į mane žiūri, girdžiu vandens balsus... Man paranoja. – sušnibždėjau.
- Pakelk galvą, sūneli, beveik negirdžiu ką sakai. – Iš lėto pakėliau galvą, daktaro akys suspindo, - Nenuostabu, kad visi taip į tave spokso, kada paskutinį kartą matei save veidrody?
- Šįryt. – Vaitas, iš stalčiaus, ištraukė rankinį veidrodėlį.
- Imk, pažvelk į save. – Paėmęs iš jo rankų veidrodį vos jo nepamečiau.
- Mano akys... Jos...jos skirtingos, kodėl? – melsva spalva dingo iš mano akių, ją pakeitė žalia ir violetinė.
- Turbūt pamiršai lęšius, taip nutinka dažnai, kai jie patogiai priglunda prie paviršiaus. Juk taip ir buvo, ar ne? – buvau sutrikęs. Jeigu aš keičiuosi, žmonėms to geriau nežinoti.
- Taip, žinoma – nusijuokiau, - buvau visai juos pamiršęs.
- Na matai, išsprendėm vieną tavo problemą, o kita skamba kebliau. Balsai iš vandens... Tu juk nesi Onadis, tiesa?
- Tikrai nesu, aš paprasčiausias žmogus, kaip ir visi mes.
- Galiu išrašyti vaistų, jie padeda nuo haliucinacijų. – daktaras pasiėmė lapelį ir pradėjo kažką rašyti. – Šias tabletes reikia gerti kiekvieną vakarą prieš miegą, užgerk stikline vandens. Nusinešk šį receptą į mūsų vaistine, nes kitur jų negausi, Elena duos tau vaistus. Sveik. – Su šypsena veide, vyras išlydėjo mane lauk.
- Žinoma, - paėmiau lapelį iš jo rankų, - dėkui.
YOU ARE READING
Vienodi (Completed)
Horror"Dievinu vandens šnabždesį, jis sukuria iliuziją, kad esi ne vienas." „Tai įvyks, tai įvyks ir tu net nespėsi sumirksėti! Jie ateina! Nuo pat šios minutės nebesi saugus. Niekur nepasislėpsi, jie tave ras ir jau niekas tavęs nebeišgelbės!"
