Mano lūpos prilietė vidurį jo krutinės, bet stiprios rankos greitai mane patraukė.
-Ne, aš negaliu, -tai pasakęs Joy išlėkė iš kambario.
Nuraudau kaip reikiant, sėdėjau išsižiojusi ir netekusi žado kaip visi kiti. Jis tiesiogiai pastūmė mane ir neleido tęsti. Sėdėjau lyg apgirtusi, nesuprasdama nei kas įvyko, ar kodėl tai įvyko.
-Kas jam pasidarė? -Louis susiraukęs paklausė.
-Susiprato, jog ji turi vaikiną, -Harry pavydžiu balsu pasakė. Pažiūrėjau į jį piktai, jog visai ne į temą kalba. Jeff buvo išsižiojusi taip pat kaip ir Karle, jos abi lyg iš medžio iškritusi.
Pakilau ir garsiai atsidususi nuėjau į lauką ieškoti Joy. Turėjau jo atsiprašyti, tikrai manau jog kažką padariau blogai ir priverčiau jį išeiti. Arba jis turi merginą arba bijo manęs.
-Joy! -Pakviečiau jį pamačiusi visiškai be marškinėlių stovintį laukę ir rūkantį. Jis atsisuko į mane ir papurtęs galvą vėl nusisuko. Suskėsčiojau rankomis ir patraukiau link jo.
-Kas tau nutiko? -Piktai paklausiau. (Nenorėjau, kad taip išeitų).
-Aš nenoriu jog tu tai darytum man, -jis tyliai pasakė. Susiraukiau, jis tikrai bijo manęs.
-Na, tuomet atsiprašau.
-Tau nereikia atsiprašinėti, -jis staigiai atsisuko į mane ir numetęs cigaretę ją sutrypė. -Turėčiau aš atsiprašyti.
Vėl norėjau jį pakasti po sniegu.
-Tai kokio velnio išlėkei? -gan auštu tonu paklausiau.
-Nes tau negalima manęs bučiuoti? -Jis pakėlė vieną antakį lyg klausdamas.
-Tu bijai manęs? -tiesiai šviesiai paklausiau. Per daug šviesiai.
Jis prunkštelėjo ir garsiai nusijuokė. Jo akyse matėsi juokas taip pat. Garbės žodis, kai tik pažiūriu į jo akis prisimenu jas, bet nieko kas būtų panašu į tai, atsiminimas, praeitis ar kažkas tokio, lyg nepažįstamas žmogus, kurį tikrai žinau ir esu mačiusi.
-Ne Christelle, niekada tavęs nebijojau, -jis nusiraminęs pasakė.
Jau norėjau atsakyti į šį sakinį, bet Harry atėjo.
-Taigi, sužinojai kodėl šis mižnius pabėgo? -Harry piktai paklausė.
Linktelėjau jam. Jis pažiūrėjo į mane lyg įsitikindamas jog man viskas gerai ir paėmęs mano ranką nusivedė į vidų. Galvoje skambėjo sakinys ,,Niekada tavęs nebijojau'' . Tai šimtu procentu reiškia jog jis puikiai žino kas aš, tik aš sergu skleroze ir esu tikra višta kuri negali atsiminti vaikino rudų akių. Galbūt galėčiau pažiūrėti į albumus? Gal esu turėjusi su Joy nuotraukų?
Atsisėdau ant pagalvėlių atgal į savo vietą ir mes tęsėme žaidimą. Joy apsikeitė vietomis ir nebesėdėjo šalia manęs. Jis pažiūrėdavo į mane lyg sakydamas ,,Ar įtari kažką? '' ,bet tai buvo bergždžias reikalas. Galiausiai mes baigėme žaidimą, Louis ir aš pralaimėjome. Buvau visiškai nemąstanti ir pamiršdavau jog reikia neatsakyti į Harry bučinius. O Lou buvo suvyniotas nuo Karles bučinių. Ji puikiai bučiuojasi. Karlina keletą kartų minėjo man, jog turėjo vaikiną vieniems metams tikėdamasi ,kad jis yra vienintelis, bet jis nebuvo. Todėl dabar ji džiūgauja būdama visiškai viena ir turėdama drauges. Žinoma, aš būdama viena taip pat turėjau labai daug laisvės ir gėrio. Ji visada palaiko mane, netgi dabar kai lipsiu į ledinį vandenį iki liemens. Užsidėjau maudymuką (neįsivaizduoju kodėl jį pasiėmiau, tikriausiai ženklas žinant kas nutiks), ir užsimetusi šiltą, pūkinį chalatą su visais nuėjau link ežero. Louis nė nesivargino pasiimti rankšluosčio, bet tikrai neatrodė jog jam šalta. Jis ėjo apsikabinęs Jeff, kad ji nesušaltų, o aš įsisukusį ir į chalatą ir į Harry. Priėję ežerą mes priėjome prie vandens. Drebėdama nusispyriau kedukus ir kojų pirštų galiukais paliečiau vandenį.
