Neverk dėl prarastos mirties

Prologas

 - Nagi, Lei, nepyk, aš tik pajuokavau, - nervingai sukikeno raudonplaukė ir baimingai gurktelėjusi atsišliejo į sieną.

 - Tik, tak, laikas tiksi, dar turi galimybę pasakyti kažką tokio, kad nereikšmingas žemės padaras turėtų noro tave atsiminti, - tarp baltų pirštų sužibo metalinis įrankis.

 - Leidiria... aš tikrai atsiprašau, nenorėjau, tai turėjo būti pokštas, tačiau jie nusprendė pratęsti, aš... prašau...

Mergina dar labiau prisišliejo prie sienos.

 - Neturiu tiek savo gyvenimo, kad švaistyčiau jį šitokiu būdu, tu tai supranti, meilute. Turėjai pasirinkimą, bet iššvaistei jį, kaip ir visi kiti kad paleidžia vėjais. Niekas tavęs neprisimins kitaip nei nereikšmingos bailės, maldaujančios pasigailėjimo. Tačiau tu to nusipelnei, nemanai? Aplink vien aukos, aukos, ir tada pasimaišai tu... gyva. Mergaite, apsidairyk ir įkvėpk tyros tamsos, tai tavo paskutinis žvilgsnis.

Šalta it lavono pėda žengė pirmyn ir balti pirštai meiliai perbraukė drėkstantį skruostą. Raudoni plaukai gulė ant pečių. Aukos pečiai sukrūpčiojo.

 - Nesijaudink, atsipalaiduok... viskas bus gerai. Galėsi miegoti... amžinai...

Plienas prigludo prie gerklės ir lėtai susmigo vidun. Purpurinis kraujas ėmė tekėti kristalais žibančia oda, žalios akys išsiplėtė, nė vienas klyksmas neišsiveržė iš krauju paplūdusių lūpų. Dvasia lėtai apleido gležną kūnelį ir šis sukrito šaltame žudikės glėbyje.

- Miegok, mergyte, sek šalta šviesa, numarinki kartų troškulį mirties... miegoki, mergyte, saldžiai, ilgai, apdainuos veido raudonį angelai, lopšinė užliūliuos, miegok, mergyte, ramiai...

Palenkusi galvą žudikė tyliai kikeno ir glostė šilkinius, raudonus, krauju mirkstančius plaukus. Delnai braižė nematomus ženklus ant skruostų ir šie lėtai nusidažė purpuriniu kraujo raudoniu, tylus kikenimas nesiliovė.

 - Apdainuos veido raudonį angelai... miegok, mergyte, ramiai...

Garsus kvatojimas idant žaibas nugriaudėjo juodame koridoriuje. Nuaidėjo trenksmas ir aptaškytas sienas nušvietė šviesa. Štai ant grindų ranka, pėda, kažkas pametė plaukų sruogelę seniai... pūvančios mėsos tvaikas svaigino.

 - O dieve...

Stabo ištikta moteris atatupsta išslinko iš patalpos. Kaukėti vyrai pripuolė prie žudikės ir užlaužė rankas. Ji garsiai kvatojosi, žali plaukai pynėsi aplink prakaulų veidą, o krauju nutaškyti marškinėliai plaikstėsi apie nuogas kojas.

 - Paimkite mano mergytę, angelai jos neaplankys, mergytė neužmigs, lopšinė neskambės ir mergytė ramybės neatras...

Žudikė kvatodamasi nesispardė, moteris su siaubu žvelgė į padarą, kurį kadaise laikė savo mokine, ateitimi, ta, kuri kils aukščiau visų.

Merginą ištempė į lauką, saulės šviesa pašiurpusi aplenkė jos ledinę odą. Tik negailestingi vėjo pirštai sąmoksliškai gniaužė ploną jos kaklą. Moteris pasibaisėjusi išėjo į lauką. Kaukėtieji vyrai parklupdė žudikę ant kelių ir patraukė žalius plaukus nuo sprando. Vienas iškėlė į švirkštą panašų įrankį. Tyla it skausmingas pranašas įsupo baltan audeklan.

 - Tai jūs ne... psichiatrinės... darbuotojai?

Vienas kaukėtasis staiga užlaužė ir tos moters rankas. Akimirka stingdančios tylos ir jos klyksmas nuaidėjo erdvėje.

 - Jūs! Jūs negalite taip elgtis! Ji... ne!

Prieš adatai susmingant į pamišėlės sprandą ji pakėlė ašarotas akis. Juokas jau buvo nutilęs. Mergina nusišypsojo ir meiliai pažvelgė į siaubo paženklintą mokytojos veidą. Namai... namai... kur jie galėjo būti, jei ne čia? Namai? Ar bent atsiras namai tokiai, kaip ji?

Adata nusileido.

 - Neverkite dėl prarastos mirties, ponia.

Kraujo srovelė švelniai nuvilnijo lūpos kampučiu.