Domhanė. Pirmieji pėdsakai

6

Skubėjau namo, norėdama dar kartą pasimatuoti išgalvotos herojės kostiumą ir apie viską pranešti mamai. Atidariusi duris išvydau ją sėdinčią virtuvėje.

- Šiandien nedirbai? - susidomėjusi paklausiau.

- Ne, leido pailsėti, - kažkur užsižiūrėjusi ji atsakė.

- Keitė darželyje?

- Aha.

Atsidususi nubėgau viršun. Mano nuostabai kambarys buvo labai kruopščiai sutvarkytas. Išvydusi tai pasakyčiau, kad mama nepaliko namų visą dieną.

Pažvelgiau į laikrodį. Jau beveik tiksėjo trečia valanda. Dar turėjau šiek tiek laiko iki susitikimo su Nora. Pasidėjusi kuprinę prie kojų išsitraukiau visą kostiumą. Spausdama rankoje žaislinę strėlę ją gerai apžvelgiau. Jos atrodė dailiai, tad gimė idėja pasidaryti tokių pačių, tik, žinoma, tikresnių nei ši.

Pačiupusi ant kėdės sulankstytus rūbus greitai persirengiau ir nusprendžiau taip praleisti turimą laisvą laiką – gaminant strėles. Greitai nubėgau laiptais žemyn ir prieš išlėkdama laukan pasakiau:

- Bėgu į parduotuvę, tuoj grįšiu.

Atrodė, kad ji negirdėjo, tačiau neketinau grįžti atgal. O dabar, hunting time!

*

Grįžau namo su didžiausiu maišu kokį esu kada nors nešusi. Kainos mane nustebino, nes buvo mažesnės, nei tikėjausi. Vienintelis dalykas, už kurį niekada nemokėdavau buvo mediena. Jos visada pasiskolindavau iš miško.

Uždariau lauko duris ir palikau maišą prie laiptų. Sustojusi prie virtuvės mamos neišvydau. Turbūt ji nusprendė pailsėti.

Pagriebiau klijus iš indų lentynos ir, pasiėmusi maišą, nurūkau viršun. Viską išsikrovusi ant stalo pradėjau darbus.

Per pusę sukarpiusi plunksnas pasidėjau jas į šalį. Įpjovusi į abudu šakelės galus ėmiausi klijavimo: jau paruoštą aštrų akmenį įstačiau į vieną iš galų ir pripylusi klijų čiupau raudoną juostelę sutvirtinimui. Apsukau aštrų antgalį ir šakelę pirkta juostele ir laukiau, kol įpilti klijai sudžius. Prie kito galo pritvirtinau pusiau perkirptas plunksnas ir padėjusi strėlę į šalį tolimesniam džiuvimui ėmiausi kitų gaminimo.

Neilgai trukus jau turėjau pluoštą šviežiai pagamintų strėlių. Apžvelgusi stalą šyptelėjau sau už tokį puikų ir kruopštų darbą. Sudėjusi strėles į krūvą, atsidusau. Laikrodis rodė beveik keturias valandas. Nusprendžiau vėl persirengti.

Pagaliau susiruošus išeiti į šventę, nuėjau į mamos kambarį. Ji gulėjo lovoje ir skaitė knygą.

- Išeinu. Tik Keitė sugrįš, susiruoškit ir pajudėkit į miesto šventę. Ten ir susitiksim, - ištarusi nelaukiau mamos atsakymo ir iškart ruošiausi išeiti.

- Kai grįšim aš tau kai ką turėsiu papasakoti, - ji ištarė, bet per daug neapmąsčiusi mamos žodžių aš vis tiek išėjau.

Nudundėjau laiptais žemyn ir atidariusi lauko duris išvydau Norą. Ji man pamojavo ir nusišypsojo. Smegenys priminė paskutinę kostiumo dalį: užsisegiau Noros dovanotą širdelę ir, laimingu veidu, išėjau laukan.

Saulė skverbėsi pro tankius debesis, o vėjo beveik nebuvo, tad panašu, kad šventės orai nesugadins. Giliai įkvėpiau ir priėjau arčiau draugės.

- Labutis! - džiaugsmingai sušuko ji.

- Sveika, - apkabinau Norą.

- Pasiruošusi šiandien išgelbėti pasaulį?!

- Lyg ir..? - klausiamai pažvelgiau į jos nuotaikingą veidą.

- Taigi, taigi kaipgis! - ji įnirtingai pakėlė nedidelį peilį viršun ir pamojavo.

Šiek tiek išsigandusi atšokau nuo jos ir surikau:

- Iš kur tu tai gavai?!

- Amm, buvo prie kostiumo..? – mergina parodė visą jų galybę, prisegtų prie švarkelio vidaus.

- Šaunu, šiandien lauksim bėdos... - atsidusau ir prisigretinau.

Draugė sukikeno.

- Su tokia apsauga bėdų nebus, - Nora šyptelėjo ir apkabino mane per pečius.

- Kurgi ne... - subumbėjau sau.

Pasiekusios centrą pamačiau žmonėmis užkimštą gatvę. Čia stovėjo maisto ir gėrimų vežimėliai, kurie buvo gražiai pastatyti šaligatviuose ir viliojo savo kvapais.

- Gal visų pirma bandom surasti panelę Dilovič, o tada galėsim pasismaginti, - pasakiau ir pradėjau žvalgytis.

Atsisukau pažiūrėti, ar Nora bent girdėjo, ką aš sakiau per tokį triukšmą, bet jos neberadau. Tai nežadėjo nieko gero.

Lėtai broviausi pro minią ieškodama pažįstamo veido. Sau nusišypsojau, kai netikėtai išgirdau Noros balsą:

- Denise! Radau!

Įtempusi ausis stengiausi bėgti draugės link. Galiausiai pasiekiau minios kraštą ir pamačiau Dilovič nustebusį veidą. Užsidėjus skarą ant burnos moteris plačiai nusišypsojo. Ji nužvelgė visą mane ir galiausiai tarė:

- Nuostabu. Stokit šalia, padarysiu nuotrauką, o kai visų nuotraukas turėsiu – išrinksiu geriausią.

Pasimaivydamos sustojome laike keletui sekundžių ir netrukus panelė Dilovič kartu su mūsų nuotrauka pasitraukė atgal į minią.