Violetta

5 DALIS

Atsikėliau anksti,  dar prieš mokyklą, nes labai jaudinausi dėl šiandieninio pasirodymo mokykloje. Atsiprausiau.  Pavalgiau pusryčius.  Nuėjau pas savo kaimynus, pagyvenusius žmones, pasiėmiau Mapsį, jų šunį, kadangi aš jį vedžioju vasaros metu, bet dabar kaimynai blogai jaučiasi tad Mapsis yra dabar jau mano bėda. Kodėl bėda? Todėl, kad jis bėgioja ne kaip šuo, o kaip gepardas ir tempia mane, o aš turiu bėgti, o blogiausia, kad jis niekada nepavargsta.
Dabar su Mapsiu vaikštom po šunų parką, tiksliau ne vaikštom,  o lekiam,  tikiuosi nieko iš pažįstamų nesutiksiu,  nes esu apsirengus labai prastai.  Trenigines kelnes ir trumpą maikutę.
Deja, mano pageidavimas buvo šuniui ant uodegos, tiesiogine šio žodžio prasme, kadangi pamačiau pažįstamą veidą. Staigiai pasislėpiau už medžio,  bet šuo tai taip ir liko stovėti! Kadangi tas kažkas, mano nelaimei, mane pastebėjo, priėjo prie medžio, už kurio slėpiausi ir mane išgąsdino. Atsisukus pamačiau, kad tai buvo Alano darbas. Nu aišku,  kas gi daugiau!
- Nejaugi nuo manęs slepiesi, gražuole? - paklausė jis.
- Pala, man nepasigirdo?
- Ne, nenoriu su tavim pyktis, princese.
- Baik mane taip vadinti! - surikau aš.
- Gerai, gerai, kaip nori, šunyte, - vėl erzindamas pasakė jis.
-Ughhh!  Susitarkim, aš nemaišau tau,  tu nemaišai man, deal?,- bandžiau prieiti vieningo sprendimo ir ištiesiau ranką.
- O jei aš noriu tau maišyti?,- tai pasakęs jis paėmė mane už rankos ir priėjo prie manęs arčiau, taip prirėmė mane prie medžio. Ką jis dabar darys? "Jis tave pabučiuos,  durne",-prabilo pasąmonė. "Užtilk,  aš to nenoriu, o gal noriu?"

Alano pov.
Atsikėliau anksti,  kaip ne keista. Nusprendžiau nueiti pas Skotą, jį pažadinti,  noriu parepetuoti vieną dainą. Jis gyvena netoliese, reikia pereiti tik šunų parką ir viskas. Eidamas pro jį pamačiau Violettą, kurią tempė didelis šuo. Pagavojau: "Kas ką vedžioja? " ir nusijuokiau iš savo minčių. Ji atrodė taip mielai. Ką???  Ne.  Ji atrodė siaubingai. Pamačius mane ji pasislėpė už medžio, bet šuo tai liko!  Haahaa! Nusprendžiau ją išgąsdinti. Priėjau prie medžio ir garsiai, jai už nugaros sušukau "Booo". Ji išsigando. Yes!  Toks ir buvo tikslas.
- Nejaugi nuo manęs slepiesi, gražuole? - paklausiau aš. Aš ją pavadinau gražuole?  Oi. Tikriausiai išsprūdo. " Ką tavo lūpos sako, tą ir protas galvoja, o širdis nieko nemeluoja",-pasąmonės balsas. "Užtilk, man tiesiog išsprūdo". Pasąmonė: "Aha, apsimesiu,  kad patikėjau, bent jau sau nemeluok".
- Pala, man nepasigirdo?, - ji paklausė. Oi!  O ką dabar daryt?
- Ne, nenoriu su tavim pyktis, princese, - pabandom taip, merginoms patinka, kai vaikinai jas meiliai vadina.
- Baik mane taip vadinti! - suriko ji. Auch!  Ji ne iš tų. "Todėl ji tau taip ir patinka argi ne? "- pasąmonė. "Taip ko gero" Ką, neeee?!
- Gerai, gerai, kaip nori, šunyte, - vėl erzindamas pasakiau. Man patinka ją erzint, bet aš noriu ją pažinti bei tapti jos draugu.
-Ughhh!  Susitarkim, aš nemaišau tau,  tu nemaišai man, deal?,- pasiūlė man ir ištiesė ranką. Bet aš to nenoriu. Todėl jai taip ir pasakiau:
- O jei aš noriu tau maišyti?
Paėmiau ją už rankos, priėjau arčiau, ji atsitraukė ir atsirėmė į  medį. Tada aš  ją priėmiau prie medžio. Žiūrėjau jai į akis. Jos tokios gražios. Ji sutrikusi žiūrėjo į manąsias. Norėjau ją pabučiuoti, bet.... 

Sveiki. Tikiuosi jums patinka mano istorija. Kaip manote kas iš tiesų Violettai patinka? 
Trys vaikinai ir viena mergina yra daug kombinacijų. Bet apie vaikinus jūs dar ne viską žinote. Komentuokite ir rytoj įkelsiu tris įdomias dalis, o gal ir daugiau.  Ačiū!