Laikas bėgo siaubingai lėtai. Kurį laiką gyvenau namelyje, bet išgirdęs netoliese važinėjantį automobilį išsikėliau į mišką. Su palapine žinoma. Kai aplink nesigirdėdavo nė gyvos dvasios, grįždavau į namelį pasipildyti maisto atsargų ar išsiskalbti drabužių. Užtruko nemažai kol išsiaiškinau kaip pajungti vandenį ir elektrą, bet galiausiai man pavyko. Didžiavausi savimi.
Maždaug kartą per savaitę atvažiuoja tėtis. Atveža maisto, dažniausiai kažko ilgai negendančio, ir pasakoja naujienas.
Pasirodo jį nušalino nuo darbo. Taigi jis gavo nenumatytų atostogų. Kas kelias dienas į namus užsuka policijos pareigūnai ir apklausia mano tėvus.
Mamai prasidėjo depresija. Ji nieko nevalgo, nemiega ir apskritai nieko nedaro. Tik verkia. Daug.
******
Taip aš ir gyvenu. Dažniausiai laiką leidžiu vaikščiodamas miške. Dabar pažįstu jį kaip savo penkis pirštus. Jau baigiu prisijaukinti lapę. Kai ją pamačiau, pasijutau kaip mažasis princas iš tos pasakos. Taigi galbūt po kokios savaitės jau turėsiu draugę.
Tačiau net ir nukreipdamas savo mintis į kažkokią lapę, nuo realybės nepabėgsiu. Aš ieškomas. Už mane, gyvą ar mirusį (pabrėžiu mirusį),paskirtas atlygis. 5000$. Todėl slepiuosi miške. Jis tapo mano namais. Na, neskaitant sodybos namelio, į kurį kartais užsuku, nors nebuvau jau savaitę, po paskutinio policijos patrulio apsilankymo. Kažkas suuodė apie šią vietą ir pasiuntė žmogų. Dabar jis dažnai užsuka ir patikrina ar namelis tikrai negyvenamas.
Kaip ir kiekvieną vakarą, vaikštinėjau miške palei upelį, kai pamačiau kraują stingdantį vaizdą. Medžio lapą. Raudoną.
Aš puikiai žinojau ką tai reiškia. Artėja ruduo. Orai atšals, dienos trumpės, o aš turėsiu rasti kitą vietą. Namelis nešildomas, reikėtų kurti židinį, tačiau tai pernelyg pavojinga. Žmonės pamatytų dūmus. O jei ir nepamatytų, atvažiuotų pareigūnas, eilinį kartą tikrinantis namelio negyvenamumą ir mane nušautų.
Todėl teks kraustytis. Gal inscenizuoti savo mirtį?.. Ne, namelio deginti nenoriu, tiek prisiminimų...
******
Kai jau norėjau apsisukti ir traukti atgal į palapinę, pastebėjau kažką keisto. Nematyto. Tai buvo namelis. Apleistas, vijokliais apaugęs, tačiau vistiek namelis. Namelis girios glūdumoi. Šiurpu.
Atsiradęs didelę šaką, patraukiau durų link. Nors jei rimtai, tai neįsivaizdavau ar tas daiktas egzistuoja. Matėsi tik vijokliai. Tačiau galiausiai radau tas duris. Na, nežinau ar TAS duris, nes nežinau kiek čia tų durų. Tikiuos nedaug.
Taigi apie ką aš čia... Taip durys.
Kai atlapojau tas sutręšusias, supuvusias duris, į veidą davė ne itin malonus kvapelis. Viduje buvo visiškai tamsu, todėl teko išsitraukti prožektorių. Viduje buvo baldų, kiek mačiau ir indų, kriauklė, ir kiti gyvenimui tinkami daiktai. Vaikščiodamas po namelį radau du miegamuosiu, tuoletą ( be vandens) nedidukę vonią, sandėliuką ir kalnus dulkių. Elektra ir vanduo atjungti, bet manau galėčiau juos pajungti. Sodybos name yra daug įrankių, šluotų ir viso kito šlamšto. Ką gali žinoti, gal radau savo dulkėtą ir smirdantį išsigelbėjimą.
******
Kitą rytą auštant nuėjau į namą ir pasiėmiau daugybę įvairių įrankių, įskaitant kibirą ir skudurėlį. Kol radau namelį praėjo nemažai laiko, nes jis buvo toliau nei maniau, maždaug 40min. kelio nuo sodybos. Per mišką. Todėl, suprantama buvau pavargęs ir purvinas.
Iš pradžių ieškojau kaip ir kur įjungti vandenį bei elektrą. Gerai tai, kad man pavyko tai padaryti, blogai - kad užtrukau kelias valandas ir kelissyk nusipurčiau elektra. Tačiau galiausiai galėjau įjungti namelyje šviesą. Toliau manęs laukė langų pravėrimas. Tai buvo sunkiau nei maniau, nes jie buvo apaugę vijokliais. Teko daug kirpti ( gerai, kad pasiėmiau sodininkystės žirkles), tačiau buvo verta. Pravėrus langus, namelis išsivėdino ir nebesmirdėjo pelėsiais bei dulkėmis. Na, bent jau nebe taip smarkiai. Tačiau išvalius tuoletą( mažiausią viso namelio kambarį) lauke jau temo, todėl teko eiti atgal į savo palapinę. Tamsoje nerasčiau kelio, nes čia esu tik antrą kartą. O šitame namelyje pasilikti per naktį noro neturėjau. Taigi patraukiau "namų" link.
