Močiutė mirė. Nuo šio įvykio viskas ėjo labai greitai. Nespėjau suprasi nieko nes padaugėjo dar daugiau bereikšmių minčių. Pati nesuprantu kas vyksta. Žiema praėjo labai beproto greitai, nors tai tas mėnuo kuris tęsiasi ilgiausiai ir nuobodžiausiai. Jau beveik pavasaris. Užplūdo puikūs orai, nebėra sniego. Vėl lauke galiu būti valandų valandas ir nešalti kojų pirštų.
Koks ir bebūtų nuostabus oras aš negaliu nepasinerti į muzikos gyvenimą. Vaikštau ir pastebiu kaip mintys pereina nuo vienos į kitą. Šyptelėjo Emilis. Nežinojau ką daryt, turėjau atsakyti tuo pačiu. Tai vienintėlis žmogus kuriam nežinau ką jaučiu.
-Sveika, kur vaikštai?
Kodėl jis toks geras ir tuo pačiu toks blogas. Jis rūkė cigaretę. Nekenčiu kai žmonės rūko, bet jis buvo išimtis. Šitos mintys mane gąsdino, nes nemėgstu keisti savęs dėl kitų.
- Visur. Gi žinai mane.
Kažką atsakė ir pasiūlė eiti kartu. Aklai sutikau net nežinodama kur. Ėjom, kalbėjom ir netgi juokėmės. Man tai buvo nauja nes senai juokiausi. Tiesiog net nebūdavo kodėl. Su juoku visos problemos pasimiršta.
Nuėjom į tokią vietą kuri yra netoli miško. Nujaučiau jog nebūsim dviese. Nuojauta pasitvirtino. Netoliese stoviniavo dar keli žmonės kuriuos puikiai pažinojau, bet bendravau gana senai. Mes visi susirinkome man aiškiai nežinomu tikslu. bet po poros minučių viską supratau.
- Bandysi?
Gavau šį klausimą ir net nereikėjo sukt galvos dėl ko esu ten. Su savo neapgalvotu atsakymu, negarsiai bet užtikrintai atsakiau
- Taip.
Jie ištraukė iš kuprinės žolę. Padarė viską kaip ir reikia tik dar geriau nes matosi tai ne pirmas ir tikrai ne antras kartas jiems. Po kiek laiko ratu kiekvienas išpūtinėjo dūmą. Mano eilė atėjo greitai. Iš pradžių nieko nejaučiau bet paskui pastebėjau kad juoko buvo labai neįprastai daug. Pasidariau neįprasta aš. Bet vis dar mintyse galvojau kad tai man nepatinka. Ir nejaugi visa tai vien dėl Emilio?
