Tu niekas kitas, bet pats Velnias

3

  - Am... Atleisk, bet... Kas tu?

Kai taip pasakau, staiga jo šypsena pranyksta, akys aptemsta. Nežinau kaip, bet žinojau, kad esu pavojuje. Kas jis? Jis mane pažįsta, bet neprisimenu jo. Nejaugi aš jį pradėjau pažinoti tame trijų mėnesių tarpe?! Jei taip, aš nežinau ar prisiminsiu jį. Nuleidžiu akis, nedrįstu žiūrėti į jį, kai nežinau nieko, bet jaučiuosi kalta.
- Hmm... Nors tu turi amnesija, kažkodėl tu žinai kaip elgtis. Ah... Tavo protas mane pamiršo, bet ne tavo kūnas.

Žvilgteliu į viršų ir pamatau, kaip jo veide atsiranda šypsnis lūpose. Išraustu nupurtoma geismo bangos. Kas man yra? Jis prisėda šalimais manęs.

-Matai? Tu reaguoji į mane taip, kaip aš noriu. Manei pamiršdama mane, pabėgsi nuo manęs? - Seksualiai nusijuokia. - Nieku gyvu neleisiu tau manęs pamiršti.
Visas kūnas staiga suskausta, nes jis timteli mane link savęs ir godžiai pabučiuoja mane į aistringa bučinį. Jo liežuvis visiškai nedelsdamas įsprunda vidun į mano zoną, kai aikteliu iš netikėtumo. Jo viena ranka laiko mane už nugaros, ragindamas dar labiau priartėti prie jo, kol kita ranka lieka man ant liemens. Dieve, aš danguje! Jo bučinys tikrai mane ten ir nuskraidina. Jaučiuosi, lyg ant debesies. Kai jo ranka nuo mano nugaros pajuda ties mano plaukais ir įsitvirtina ten, kad net negalėčiau atsitraukti nuo jo lūpų, suaimanuoju visa virpėdama. Pala, ką? Negali būti! Aš...aš...

- Heh, tu tikrai manęs pasiilgai, kad net orgazma patyrei, nors dar tavęs normaliai nepaliečiau.

Iš pykčio man užkaista žandai. Nepajaučiu, kaip jam iš visų jėgų smogiu per veidą, kad palieku jį be žado. Dabar tai man galas...