Bestfriend vs Brother (1 Dalis )

38 skyrius

Shawn pozicija

Milos tėčiui pasirodo buvo duota tik viena laisva diena - pirmadienis. O jis jį iššvaistė stumdydamas draugo baldus. Sarai irgi reikės į darbą, bet niekas nenori palikti mūsų vienų čia, mums nežinomoje aplinkoje. Žinoma Mila užsispyrė ir pasakė, kad ji nesėdės visą savaitę kažkokiame užmiestyje. Tad dabar, viską tinkamai suderinę su visais, abudu sėdime traukinyje ir riedame į Londono centrą. Kažkada gyvenime, gal prieš kokius penkerius metus aš čia buvau. Nedaug ką prisimenu, bet vis geriau nei nieko.
Dar po maždaug penkiolikos minučių nuo tada kai Mila pukšėjo paskutinį kartą, mes pagaliau pasiekėme savo tikslą.
-Šaunu,- tarė sesė kai išlipome iš traukinio.- O kas dabar? Londono akis? O galbūt muziejus...
-Mila…
-Nors ne, muziejus ne kažką,- susiraukė tamsiaplaukė.
-Mila…
-Hmm tada tos senovinės telefonų būdelės.
-Sese…
-Palauk, Shawn,- suniurnėjo ji.-Dar apie kažkokį paminklą girdėj...
-Mila, po velniais paklausyk,- neiškentęs ją pertraukiau. Mergina pakėlė savo žalsvas akis į mane, atsidusau.-Londone yra tik viena lankytina vieta,- įseserė susiraukė.- Visos kitos lankytinos vietos. Kaip Londono akis ar paminklas, yra išsimėtę po visą Angliją gan tolokai viena nuo kitos.
Įseserės veidas ištįso.
-Ką?- tyliai tarė.
-Vat vat,- tariau nusijuokęs ir apkabinęs įseserę per pečius patraukėm gatve tolyn.

Mieste prasitrankėm kelias valandas, rodos išvaikščiojome visas gatves. Žinoma tai buvo netiesa, bet mum pakako ir tiek.
-Gal. Pagaliau. Galim. Eiti. Valgyyyyyt?,- nežinia kelintą kartą suzyzė Mila.
Pavarčiau akis.
-Gerai, mes pagaliau galim eiti valgyti,- tariau kikendamas iš įseserės veido išraiškos.
Kartu patraukėme senamiesčio link. Aplinkui buvo pilna kavinukių, tad mums teko tiktai apsispręsti kurioje išleisti pinigus. Šį darbą patikėjau Milai, nors puikiai žinojau jog ja pasitikėti negalima. Argi aš ne kvailas, tiesa?
-O, pažvelk! - apsidairiau, sesė pasuko mano veidą dešinėn.- Ten Heilė.
Ir taip, vienoje iš kavinių sėdėjo Heilė. Mergina šypsojosi, ahh jos tokia graži šypsena… Staiga gavau nestiprų smūgį į petį.
-Ko tu stovi kaip stulpas? Einam pas jas,- sulig šiais žodžiais įseserė mane nusitempė į kavinę.
Pala, pas ją? Tik kai įsižiūrėjau dar kartą, pastebėjau jog Heilė sėdi ne viena. Šalia jos kikeno dar viena mergina. Į akis iškarto krito rožiniai plaukai, oho.
-Mila!- Heilė atsistojusi stipriai apkabino įseserę. Jos atsitraukė viena nuo kitos, mūsų akys susitiko. Puikiai matėsi jog mergina nežino kaip elgtis, aš irgi nelabai. Aną sykį ji mane apsikabino… Tad kodėl dabar aš negalėčiau žingsnio žengti pirmas?
-Sveika,- tariau ir draugiškai apsikabinau ją, mergina tyliai sukikenusi mane taip pat prisiglaudė.
-Labas ir tau,- pasakė ji kai atsitraukėme vienas nuo kito.
Mano šypsena tik praplatėjo kai pamačiau, kad Heilė taip pat šypsosi. Bet juk tai nebūtinai turi būti dėl manęs, tiesa? O vis dėlto galbūt?
Rožinių plaukų mergina atsikrenkštė taip atkreipdama  visų dėmesį. Ji turėjo ryškiai mėlynas akis, bet Heilės vistiek buvo gražesnės. Argi aš ne šlykštus?
-Mila, Shawn,- Heilės lūpos taip gražiai taria mano vardą. Gerai, gerai šito jau per daug.-...Mano pusseserė Ketnisė.
-Arba tiesiog Ketnė,- nusišypsojo man merginą.
Aš sumišęs jai šyptelėjau atgal. Prie staliuko pasidarė nejaukiai tylu, kramčiau apatinę lūpą ir stengiasui pernelyg nesistebeilyti į Heilę.
-Taiii giii,- tylą nutraukė Mila, ačiū tau.- Merginos, jūs jau užsisakėt ką nors?
-Atvirai sakant ne,- pakėlusi antakius Ketnisė vartė meniu.-Sėdim čia jau dešimt minučių ir prie mūsų niekas nepriėjo dar.
Mila pakreipė galvą ir susiraukė. Jos mimika buvo neįkainojama, tyliai prunkštelėjau.
-O taii tada kokiu būdu meniu atsirado pas jus?
-O! Mums atnešė padavėjas.
Dabar jau ir aš nebesusigaudžiau, sesė sukikeno.
-Pala… Meniu atnešė padavėjas…
-Bet prie jūsų dar niekas nebuvo priėjęs?- mano mintį pabaigė Mila.
Heile prikando apatinę lūpą slėpdama šypseną. Po stalu aš ir įseserė sumušėm delnais.
-Kiek laiko jūs pora? - staiga paklausė Ketnisė.
Heilės šypsena kaip mat dingo, taip pat ir Milos. Sesuo atrodė taip lyg jai kas būtų trenkęs su žuvimi per veidą. Prunkštelėjau.
-Mes esam brolis ir sesuo, - skubiai paaiškinau.
-Tiksliau įbrolis ir įseserė, bet tau į tai gilintis nereikia, - šaltai tarė Mila atsiremdama į kėdę.
-Okayy, - nutęsė mergina. -Aš tik paklausiau.
Tyla. Niekas neparodė didelio noro su ja kalbėtis, manęs tai kažkodėl nestebino.
-Tad tu dabar esi vienišas? - vėl prakalbo Ketnisė rankomis paremdama smakrą.
Šis jos klausimas nuskambėjo labai keistai. Jaučiau kaip mano delnai suprakaitavo, nervingai dirstelėjau į Heilę.
-Taip, - tyliai sušnabždėjo Mila ir pamerkė Heilei akį. Ar tai turėtų ką nors reikšti?
Dar po kelių minučių priėjo padavėjas ir visi užsisakėm maisto. Aš su Mila pasiėmėm po pienišką kokteilį ir toliau bandėme visi kalbėtis lyg niekur nieko. Beveik visą laiką jaučiau Heilės pusseserės žvilgsnį įsmeigtą į mane. Jaučiausi gan nejaukiai, bet stengiausi tai ignoruoti.

Pavalgę sėdėjom ir tylėjom. Nei vienas neprakalbo, bent jau aš labai tingėjau ką nors sakyti. Kai žvelgiau pro langą, Mila lėtai ištiesė ranką mano braškinio kokteilio link.
-Ne, - tariau net neatsisukęs. Įseserė nereagavo. - Mila palik mano kokteilį ramybėje.
Tamsiaplaukė pažvelgė į mane išpūtusi akis ir nustatė turbūt mieliausią veidą pasaulyje. Sučiaupiau lūpas, bet mergina nepasidavė. Atsidusau.
-Geraiii, bet nedaug, - pasakiau rimtu tonu ir vos sulaikiau šypseną.
Mila prunkštelėjusi pasiėmė pienišką kokteilį į rankas. Kelis kartus patraukė pro šiaudelį ir palaimingai užsimerkė.
-Awwww, - prakalbo Ketnisė besišypsodama. -Tu tokia miela.
Staiga prie mūsų stalelio pasidarė tylu kaip kapinėse. Heilė tyliai kikeno, aš stengiausi susilaikyti. Vienintelė kuri nesuprato ką padariusi buvo Ketnisė.
-Tu tik dvejais metais už mane vyresnė, - žudančiu balsu tarė Mila, kokteilis jau buvo pamirštas. Lėtai ištiesiau ranką ir prisislinkau jį arčiau savęs. Mano ir Heilės žvilgsniai susikirto, ši tik šyptelėjo.
-Bet vyresnė, - tušciai pradėjo ginčytis Ketnisė.
-Tai tau nesuteikia teisės mane vadinti miela, - taip pat šaltai atsakė įseserė.
-Kodėl? -pakėlė antakį mergina.
-Ketnise, - įsiterpė Heilė.
-Kas? Aš tik pavadinau ją miela, tai nėra kažkoks nusižengimas, - nieko nesuprasdama toliau kalbėjo mergina.
Pasilenkiau arčiau Milos ir švelniai patapšnojau per petį.
-Nagi, ramiau, mieliake. Tiesiog priimk tai kaip komplimentą, - sušnabždėjau tyliai.
Mačiau kaip įseserė užsimerkia ir lėtai iškvepia orą. Stengiausi nenusijuokti. Nesuprantu, kas čia tokio baisaus? Juk tai miela, naa tai, kad ją pavadino miela, o ne tai kad ji yra miela. Žodžiu, jau pats susimaišiau.