Vieniša lova, temperatūra nulis.
Aš prašau ateik, ateik į mano sapną.
Ir kiek vieną rytą aš prabundu su mintimis apie jį.
Ranka dreba rinkti tavo numerį. Ir kaip aš gyvenau be tavęs, pagalvoti. Visur man girdisi tavo balsas. Visur man kvapas atrodo pažystamas.
Aš surasiu tave tarp tūkstančių išprotėjusių akių. Šiame nuodėmių mieste, tegul nebus lengva. Žinai, aš norėjau, kad mes sukurtume savo pasaulį. Kur būtume tik mes dviese, tik mes dviese. Nepaleisk manęs. Rankose laikyk tvirčiau. Nepaleisk , prašau. Tu gi mano angelas...
Balsas dreba, tavimi sergu. Ir širdis-magnetas, ir daugiau nebėra serenadų. Mūsų akyse kita Galaktika. Šūviai iš eilės į širdi.
Pamenu dar iš mokyklos, tu patikai man stipriai. Tobula kostiumą, tavo žvilgsnį ir mane tiesiog 'žemo' lygio. Ir tiesiog, buvau kaip draugė arba kaip mažesnė sesė. Ir kiek aš įskaudinau veidų už tave pavydėdama. Pamenu, mūsų išleistuves, aš kažko ten padauginau. Juk tu nešiai ant rankų, prisimenu, iki namų. Po to institutas, ir 'pacanai' su juodais 'BMW'. Tu matei tai pro langą, gyvenome mes skirtinguose laiptinėse. Laikas skriejo, aš užaugau. Rinkau patirti tik mersedeso gale. Aš pradėjau rūkyti, berods ankščiau nerūkiau. Dar iš mokyklos buvau tokia tyli. Ir kaip bepasukčiau, tu manytum, kad tu man ne pora. Nes tu sakytum kad nesi panašus į ta, kurio tėtis su 'bapkėm'. O tu pasedėsi, parūkysi, tyliai viską apgalvodamas. Juk dėl manęs viską susukai, net nepersigalvojei. O plaštakės nemiega naktimis, skraido, skraido, o vaikinas tavo vienas be tavęs prapuola, o plaštakės vis sukasi, plaukai skraido šokyje, laikyk mažylę tvirčiau, mažylė šalą. Aš ėjau namo, prisiminiau mokyklos balių, kaip mano balta suknelė sukosi ir mes šokom. Tas pirmas bučinys, ir kaip palydėjai iki namų. Mano klasiokas arba nepažystamasis. Aš pamenu, kaip bemiegėmis naktimis su tavimi deginome tas pilkas naktis. Aš pamenu, kaip tavęs man nepakako, be tavęs pasaulio buvo mažai. Pamenu tu rėkei 'dužęs' tiesiai prieš mano namų langus. Ir tai 'pofig' kad tave 'supakavo' šiūkšlės, kuriose iškvietė mano mylima mama. O aš šoku, šoku kaip plakštakė, šoku. Bučiuoju kitus, bučiuoju kaip plakštakė. Klube šviesos dėl manęs eina iš proto. Mergina- plakštakė, ne svetima bet ir ne tavo. Tu žinai kad aš dabar tokia 'fyfa', iš savęs statau karalienę, šliauždama iš 'Cayenne" ir tu žinai kad rytoj, kitas glamonės mane ir vadins 'zuikeliu". Oi ta meilė, meilė, meilė. Merginos plakštakės išskrenda, tai vėl pareina. O plakštakės nemiega naktimis- skraido, skraido. O aš tavo viena be tavęs prapuola.
