Kita tamsos pusė

13 skyrius

  Atsiradau pievoje. Nežinau, kaip ten patekau.Tačiau vaizdas buvo toks kerintis, kad ne iškart supratau ar patekau į rojų,ar vis dar esu žemėje. Čia buvo įstabiai gražu. Miško proskynoje augo tanki, įviršų besistiebianti žolė. Žydėjo violetinės, žydros ir gelsvo atspalvio gėlės,išsiskiriančios savo ryškių, smulkių žiedų gausybe. Kvepėjo ore pasklidusiųgėlių žiedadulkėmis, pušų spygliais ir samanomis.
Saulės spinduliai skverbėsi pro medžiųšešėlius, stovinčius saulės atokaitoje. Margaspalviai spindintys šviesospliūpsniai nuspalvojo pievą, tarsi kitomis, šviesesnėmis, švelnesnėmisspalvomis. Oras buvo kaitrus, jaučiau kaip saulės spinduliai degino man nugarą.Man tai priminė vasarą, kai saldymedžio kvapas tvyrojo ore ir gaivus orastiesiog įsiliepsnojo nuo šviesios, vasariškos aplinkos.
Basomis kojomis lėtai bridau perblauzdas siekiančią žolę. Paukščių čiulbesys, skambi jų melodija, lydėjo maneapdariai pirštais palytėjus stypsantį žolės stiebą. Mačiau mažyčius šešėlius,skraidančius danguje priešais spindinčią saulę.
Šiltas vėjelis maloniai kedeno manopaleistus plaukus, glamonėjo nuogą mano odą, kurios nedengė mano balta,plazdanti suknelė. Tą akimirką jaučiausi laiminga. Mano veidą puošė pakili,nuoširdi šypsena, kurios seniai nebuvau išvydusi ant savo veido.
Mėgavausi tyla, medžių šlamesiu,paukštelių čiulbesiu ir sau po kojomis šnarančia žole, bet staiga viskasnutilo. Ramybė išnyko ir netikėtai atsklidęs triukšmas privertė mane suklusti.
Siaubingas klyksmas nuaidėjo visumišku ir kaip aidas, pasiekęs proskyną, atsimušė į pievos platybes. Merginosriksmas buvo toks klaikus, toks bauginantis, kad privertė sustingti mano venosetekantį kraują. Dar niekad nebuvau girdėjus ko nors panašaus, ko nors tokio,kas priverstų mane sustingti, verstų ir pačiai norėti klykti ir rautis sauplaukus nuo galvos.
Mėginau apsidairyti, akimis surastisiaubingo klyksmo šaltinį. Nerimastingai gaudžiau kiekvieną pievos lopinėlį,vildamasi, kad mano galva nuo spigaus riksmo nesusprogs. Smilkiniai tvinksėjo,man spaudė kaukolę nuo galvoje pulsuojančių venų, kurios šokinėjo nuonesiliaunančios merginos spiegimo bangos. Norėjau jai padėti. Už viską labiaupasaulyje troškau padaryti bet ką, kad tik nepažįstama mergina liautųsiklykusi. Troškau, kad viskas priklausytų nuo manęs ir aš galėčiau ją išgelbėti.
Staiga mano akys sustojo prie kitopievos galo. Ten išvydau nuostabiai gražų Neilo atvaizdą. Jis spindėjojaunyste, nežmogiškas grožis tryško iš jo esybės. Net iš toli regėjau koks jisgražus, koks kerintis jo žvilgsnis.
Tačiau staiga mano akys užklydo už jorankos. Jis tvirtai prie savęs spaudė smulkios, išsigandusios merginos kūną.Jos skaisčiai žydros akys žiūrėjo į mane maldaudamos jai padėti. Neilas staigakreivai nusišypsojo, pamatęs kur link žiūriu. Jo akys vis dar įdėmiai manestebėjo, bet žvilgsnis jau buvo svetimas. Jo akys buvo raudonos it pragaroliepsnos ir tokios ryškios it lazeriai. Jis dar labiau išsiviepė ir parodė manitin aštrias savo iltis.
Žengiau žingsnį artyn jo irišsigandusios merginos, bet tą pačią akimirką grėsmingas vampyras suleido iltismerginai į kaklą. Ji klaikiai suspigo ir jos riksmas užgulė man ausis.
- Ne! - surikau ir šviesiaplaukis vaikinas išgėręsvisą merginos kraują, nusviedė ją dvidešimčiai metrų toliau į medį, ir joskūnas perlūžo pusiau į storą ąžuolo kamieną.
Neilas staigiai pasisuko į mane irsušnypštė, plačiai iššiepdamas savo pavojingas iltis. Jam iš burnos tekėjosodrus, šviežias nekaltos merginos kraujas. Sruvendamas jo smakru, jis varvėjoant baltutėlių jo marškinėlių. Vaikinas grėsmingai spoksojo į mane, lyg įgrobį, tartum laukdamas tinkamos progos mane pulti.
Atatupsta ir išsigandusi ėmiautrauktis atgal. Su lyg kiekvienu žingsniu širdis vis greičiau spurdėjokrūtinėj, o medžioklis tik ir klausėsi kiekvieno jos dūžio, godžiai uosdamasore pasklidusį mano kvapą.
Jis pakraipė galvą ir kiekvienas jokaulelis sutraškėjo, tada jis nieko nelaukdamas pajudėjo iš vietos ir žaibiškugreičiu pradėjo artėti prie manęs. Iš netikėtumo neišsilaikiau ant kojų irparkritau ant žemės. Įsikibau į žolę ir net nespėjau prasižioti, kaipšviesiaplaukis atsirado priešais ir su aštriais it skustuvas nagais perplėšėman gerklę.
Pašokau iš lovos laikydamasi sau užkaklo. Sunkiai šnopavau ir gaudžiau orą, negalėdama atsigauti po regėtokošmaro. Mano kūnu žliaugė šaltas prakaitas, kad ir kaip mėginau kvėpuoti, orastiesiog negalėjo pasiekti mano plaučių.
Mano žadintuvas ėmė nervingai pypsėti,jo ekrane švietė lygiai šešta ryto. Nusispyriau antklodę ir išlipusi iš lovospatraukiau į dušą. Galva šiek tiek svaigo, o kūnas dar buvo sukaustytasklaikios baimės, bet aš žinojau, kad esu gyva ir man nieko tokio negalėjonutikti.
Tai tik košmaras, Dženifere. Baisus sapnas, kurio nevalia sureikšminti.Nusiramink ir stenkis apie tai negalvoti. Realybėje tau negali nutikti niekopanašaus, jei būsi labai atsargi ir apdairi. Mąsčiau pozityviai. Na, galbent stengiausi taip mąstyti.
Susiruošusi apsimoviau juodus džinsusir apsivilkau smėlio spalvos megztinį, glundantį man prie kūno. Plaukuspasilikau paleistus, nes nenorėjau, kad kas nors pamatytų mano po akimissusidariusius nuovargio maišelius. Retai rengdavausi aptemtus drabužius irbūdavau pasileidusi plaukus, bet šiandien nenorėjau atrodyti kaip kasdien.
Apačioje nieko neradau. Virtuvėjeužsipyliau pienu dubenėlį savo mėgstamų spalvotų vaisinių apskritų dribsnių irprisėdau papusryčiauti. Nors ir kaip mėgau šiuos saldžiuosius apkritimus,plaukiojančius piene, neturėjau apetito, nes mano skrandis tiesiog susitraukė įkumščio dydį. Viskas apie ką galėjau galvoti, tai neįprastai keistas sapnas,kurį šiąnakt sapnavau.
Prisivertusi suvalgyti vos dušaukštelius sausų pusryčių, patraukiau į koridorių ir apsiaviau savo juodussportbačius. Neturėjau supratimo ar mano sapnas ką nors reiškia ir, ar turėčiauį jį žiūrėti rimtai, bet žinojau, jog neišvengiamai su tuo susijęs NeilasBeikeris. Mano galvoje knibždėjo daugybė klausimų. Kas tai per vieta? Kur jiyra? Ar tai kažką reiškia? Ar Neilas jautė, kad aš jį sapnavau? Gal jis žino,ką ta reiškia? Ar tai mano lemtis? Galbūt Neilas mane nužudys? Ar turėčiau įviską žiūrėti rimtai, ar verčiau tai užmiršti?
Išėjau į lauką užsigalvojusi.Atsainiai užrakinau duris ir pasisukau į gatvę. Sustingau pamačius kieme, priegaražo, į nematytą juodą automobilį atsirėmusį Vilą:
- Gal reikia tave pavežti? – žaismingai paklausė, linksmai pakraipydamas galvąį šalis. Pažvelgiau į jį prisimerkusi lyg mėgindama perprasti jo užmačias.
- Iš kur tu gavai šitą automobilį? – mostelėjau ranka į už jo stovintį juoda irnepigų BMW ir nežymiai susiraukiau.
- Gavau ir tiek, - trūktelėjo pečiais. – Tau nebūtina visko žinoti, Džene.Sėsk, nuvešiu tave į mokyklą, - šyptelėjo, atidarydamas man keleivio dureles.
- Nesėsiu į automobilį, kai nežinau iš kur jį gavai, - papurčiau galvą irsukryžiavau rankas ant krūtinės. Vilas sunkiai atsiduso ir pavartė akis.
- Gyveni tik kartą, Dženifere. Atsipalaiduok ir negalvok apie pasekmes.
- Aš negaliu, Vilai, tiesiog negalvoti apie tokius svarbius dalykus, kai tutaipogi nesugebi mąstyti ir pasukti galvą šiek tiek didesniems tikslams neikaip suvilioti kokią nors merginą, - atsidusau ir tęsiau toliau: - Tu nuolatosko nors prisidirbi ir jeigu vėl kur nors įsivėlei, tai sakyk iš karto.
- Nurimk. Situacija valdoma, aš viską kontroliuoju. Nebūk tokia nuobodair pasikliauk savo vyresniuoju broliu, - vyptelėjo, paveldamas savo sutaršytusplaukus. – Tai ar žadi sėstis, ar ir toliau būsi tokia užsispyrus? – kilstelėjoantakį, nutaisydamas rimtą miną.
- Ar tikrai man nemeluoji? Automobilis nevogtas ir jį gavai teisėtu būdu? –nepatikliai jį nužvelgiau.
- Taiiiip...- nutęsė, vaidindamas suirzusį ir demonstratyviai nusižiovavo.
- Na...gerai, - nenoriai kandžiojau lūpą ir įsėdau į automobilį. Prisisegiausaugos diržą. Vilas suprunkštė.
- Iki mokyklos vos pora minučių kelio, o tu dar segiesi saugos diržą? – garsiainusijuokė.
- Atsarga gėdos nedaro, - nusišypsojau. Mudu pajudėjome iš kiemo, ir Viluinepaisant greičio, nuskuodėme gatve. Mudu per tą laiką iki mokyklosnesikalbėjome, bet aš tikrai norėjau jam liepti sustoti ir išlipus iš mašinosiki mokyklos nueiti savomis kojomis.
- Na, va... Matai, ne taip ir blogai, - sukikeno mokyklos aikštelėje mašinąpastatęs Vilas.
- Taip... Jeigu dar esu gyva, tai dar geras ženklas, - nusijuokiau išlipus išmašinos. Vilas taip pat nusikvatojo.
Aikštelėje pasigirdo padangų cypimas.Pasukau galvą į tą pusę, iš kurios girdėjosi triukšmas. Neilas su savo prabangiu Range Rover... Pamaniau ir nejučiomispavarčiau akis.
Blondinaselegantiškai išlipo iš savo automobilio ir iškart paspaudė užrakto pultelį.Šiandieną jis dėvėjo aptemtas juodas kelnes, laisvai krentančias nuo jo klubų;tamsiai žalius sportinius marškinėlius su amerikietiško futbolo komandos Eagles emblema; dėvėjo juodą odinęstriukę ir geriausios kokybės juodus adidas firmos kedus. Ant akių buvoužsidėjęs juodus akinius nuo saulės, o savo šviesius plaukus susikėlęs į viršųir šiek tiek suvėlęs.
Man net pasišiaušė plaukeliai, kai jįpamačiau, ir akyse iškilo nemalonios sapno nuotrupos. Juolab, kad sapne jisperplėšė man gerklę...
Stebėjau kaip jis persimetęs per petįkuprinę eina per aikštelę lydimas visų žvilgsnių. Nors šiandieną jis manatrodė keistai, mat nešiojo akinius nuo saulės, nors buvo apniukusi diena, vistiek buvo patrauklus. Neilas žingsniavo pasitikėdamassavimi. Praeidamas pro mane žaismingai nusišypsojo.
Žvelgiau į jį įdėmiai, bet peružtamsintus akinių stiklus negalėjau pamatyti jo akių ir bent pamėginti nuspėtikokia jo nuotaikai, ar ką jis šiuo metu galvoja.
Velnias...Mane vėl nukrėtė šiurpas vien pažvelgus į jo pusę.
Jis priėjo prie savo grupelės draugųir persimetęs keliais žodžiais kartu su visas garsiai ir nekultūringainusikvatojo. Merginos stebėjo Neilą tarsi nepaprastai gardų šokoladinįpyragaitį. Akivaizdžiai varvino seiles, sekė jo judesius ir dūsavo, lygsvajodamos, kad kažkurią dieną jis priklausys vienai iš jų. Man netgi buvogaila šių merginų. Nenorėjau daužyti jų svajonių, bet toks niekšas kaip NeilasBeikeris nei už ką nebūtų susitikinėjęs su jokia mergina.
Mintyse tiesiog šaukiau, kad jismulkis, nevertas jokios merginos dėmesio, bet, rodos, visos mokyklos merginosjau buvo susižavėjusios juo. Jis buvo labai populiarus. Na, o aš jaučiau jamkažkokį nesuprantamą pyktį dėl to keisto sapno, nors Neilas man išties niekonepadarė ir tikriausiai tai tik mano vaizduotės padarinys. Galbūt mano pasąmonė tiesiog nori manįteigti, kad Neilas tikrai labai blogas ir bando mane įbauginti ir atitolintinuo jo?