Kita tamsos pusė

12 skyrius

Savaitgalius mėgau. Na, bent jau dažniausiai mėgau, kai galėdavau tūnoti namuose ir norimai leisti laiką. Bet mano tėvai ne visada tai suprasdavo. Gruodžio 31-ąją, naujųjų metų išvakarėse, miestelyje būdavo rengiama kasmetinė šventė. Visos Milvokio šeimos yra kviečiamos į miestelio mero Delivingerio namus, pasibūti prabangiame pokylyje. Šiais metais mūsų šeimą taip pat ten pakvietė. Mano mamai tai sukėlė ilgai trukusią ekstazę, tėčiui didelį pasitenkinimą, mano broliams susidomėjimą, o man – neapsiribojantį nenorą. Visų labiausiai nenorėjau ten eiti, tačiau mano tėvai net nenorėjo klausyti mano beviltiškų prašymų ten neiti. Pasak jų, mūsų pasirodymas miestelio žmonėms turėjo palikti gerą nuomonę apie mūsų šeimą, o ne duoti priežastį mus vadinti keistuoliais. Juk mano tėtis čia buvo šerifas, kuris turėjo užsitarnauti žmonių pagarbius žvilgsnius, kurių savo užgaidomis aš nieku gyvu negalėjau sugadinti. O man visai tai nerūpėjo. Nerūpėjo nei ką apie mane galvos kiti, nei kad vadins keistuole ar kurs išgalvotas istorijas. Draugų ir taip neturėjau, tad ir prarasti kažko negalėjau.

Kadangi nenorėjau liūdinti ar kelti savo tėvams didesnį nepasitenkinimą, sutikau ten eiti. Pokylis turėjo prasidėti lygiai aštuntą vakaro, bet mes nusprendėme atvykti pusė devynių, kad visi jau būtų susirinkę ir nereikėtų buriuotis salėje su ateinančiais žmonėmis. 

Likus porai valandų iki išvykimo į šventę, užsidariau savo kambaryje. Pirmiausiai nuėjau į vonią ir kruopščiai išsimaudžiau, nepriekaištingai išsitrinkiau galvą savo gardžiai kvepiančiu braškių šampūnu. Nusisausinusi savo odą išsitepiau drėkinamuoju kokosų pienelio ir vanilės losjonu, skleidžiančiu neapsakomai saldų kvapą. Norėjau nepraleisti jokios smulkmenos ir atrodyti kuo tvarkingiau.
Išėjusi iš vonios apsivilkau juodą, nėriniuotą trikotazą, kurį dėvėdavau ypatingomis progomis ir itin mėgau dėl švelnios ir patogios medžiagos, tobulai glundančios prie mano kūno. Kol šlapi mano plaukai krito man ant pečių, iš spintos išsitraukiau didelę rudą dėžę, gulinčią pačiame jos kampe. Atsargiai nuėmiau kartoninį jos dangtį ir pažvelgiau vidun. Tamsiai mėlynas šilko audinys dailiai gulėjo suvyniotas tarp balto popieriaus. Kuo kruopščiau jį ištraukiau ir iškėliau, kad galėčiau geriau apžiūrėti. Ilga suknelė pakibo mano rankose. Kurį laiką į ją paspoksojau, negalėdama ja atsigrožėti, tuomet švelniai užsivilkau ją ant kūno. Tai buvo pirmas kartas, kai ją dėvėjau ir iškart pajaučiau kaip švelniai ji ima mane dengti, aptraukdama lyg antra oda.
Pasisukau į veidrodį. Suknelė lyg nulieta gulėjo ant mano kūno išryškindama kiekvieną mano kūno liniją, išlinkimą, netgi kiekvieną šonkaulio kaulelį. Mėlyna jos spalva atrodė tik dar gražesnė. Tamsus jos atspalvis man priminė lyg karališką spalvą, tartum naktinės jūros išgautą atspalvį, kai sidabriniai mėnulio dryžiai kerta tamsų vandenį ir nuspalvina jį tviskančiomis spalvomis.
Suknelė buvo ilga. Siekė man beveik iki žemės, tačiau kairiame šone buvo nuo šlaunies vidurio einanti iškirptė, atidengianti mano nuogą koją. Kita iškirptė taipogi buvo ant mano nugaros. Ji raiškiai atidengė nuogą odą iki mano juosmens apačios, o plonytės šleikutės nejučiamai laikėsi ant mano pečių. Supratau, kad prie tokios suknelės negalima dėvėti liemenėlės, tad prisiverčiau ją nusiimti. Tai buvo pirmas kartas, kai nedėvėjau liemenėlės, neskaitant tų momentų, kai eidavau po dušu. Netgi miegodavau su ja, tad nebuvo jauku, tačiau suknelė taip prispaudė mano krūtis, jog jaučiausi taip, lyg vis dar būčiau su savo nėriniuota liemenėle.
Bet suknelė nebuvo tiesiog paprasta. Prabangia ją darė ant negilios iškirptės ties krūtimis einantys juodi nėriniai su nertinėmis gėlėmis ir stambesnio braižo nertiniais ant juosmens. Tai buvo vienintelė suknelė, kuri man taip patiko ir tikrai su mielu noru būčiau ją nešiojusi kiek galima ilgiau. Ji man buvo tokia brangi vien dėl to, kad man ją iš Italijos parvežė mano teta, kuri ten gyveno ir galėjau ją matyti vos vieną kartą į metus, kai atvažiuodavo per darbo skirtas atostogas.
Apsiaviau tokius pat tamsius mėlynus aukštakulnius, kuriuos pasiskolinau iš mamos arsenalo. Ji tokių turėjo daugybę. Bet sakant tiesą, tai tokius batus su daugiau nei 10 centimetrų kulnu, dėvėjau vos kelis kartus ir man jau nuo pirmos akimirkos buvo sunku išstovėti ant kojų.
Plaukus palikau paleistus ir tik vos kelis kartus perbraukiau šepečiu. Nenorėjau tiesinti jau ir taip po plovimo banguotų sruogų, kurios pirmą kartą klusniai krito mano atidengta nugara iki juosmens pabaigos. Kelias sruogas užsimečiau priekyje ant pečių, o kitoms leidau pasilikti nugaroje, kad nesijausčiau tokia nuoga.
Pabaigai pasilikau nemaloniausią dalyką. Pasidažiau savo blakstienas trumpalaikiu tušu, lūpas padengiau plonu ir neryškiu lūpų blizgiu ir šiek tiek pudra padengiau savo blyškų veidą. Manyčiau, kad tai buvo pats didžiausias kosmetikos kiekis, kurį vienu kartu naudojau ant savo veido. Dar truputėlį pasitvarkiau susišiaušusius ir neseniai išpešiotus savo antakius, išryškinančius mano akis. Ant riešų užsisegiau kelias kuklias apyrankes ir pasikabinau ant kaklo savo mirusios močiutės man paliktą pakabutį su skaisčiai žydru kristalu, įtaisytu sidabriniame apvaliame gaubte, kabančiame ant žvilgančios sidabrinės grandinėlės. Mano mama man pasakodavo, kad prieš mirtį mano močiutė jį paliko man ir pasakė, kad jis lygiai toks pat tyras ir skaistus kaip aš.
Iš kambario išėjau tik tuomet, kai mano mama pranešė, jog metas važiuoti. Labai atsargiai nusileidau man jau ir taip stačiais laiptais, stengdamasi išsilaikyti ant kojų. Su kiekvienu laipteliu keliai vis labiau linko nuo nerimo ir baimės, kad parkrisiu. Laiptų apačioje jau laukė Vilas, Deinas ir mano tėvai.
- Oho! Atrodai nuostabiai, Džene. Jeigu nebūtum mano sesuo, tikrai tave kabinčiau, - švilptelėjo negalėdamas atsistebėti Vilas. Nuraudau ir kukliai jam nusišypsojusi sustojau laiptų apačioje.
- Ačiū, - numykiau, nervingai gniaužydama ant pilvo sunertas rankas.
- Visada žinojau, kad mano dukra įspūdinga gražuolė. Nesu tiek nustebintas, o kiek pakerėtas tavo grožiu, mieloji, - mano tėtis plačiai nusišypsojo ir švelniai suspaudė mane glėbyje. Neseniai skustos barzdos šereliai šiurkščiai nutvilkė man skruostą.
- Ačiū, tėti, - kimiu balsu padėkojau.
- Džene, gali net neabejot, kad šiandien visi bernai puls tau po kojom, - įsiterpė Deinas, taisydamasis išeiginio kostiumo apykaklę. Nuoširdžiai nusišypsojau.
- Atrodai žaviai, Dženifere, su tetos dovanota suknele. Dabar paskubėkime, kad nieko nepraleistume, - nenuoširdžiai tarė mama, plačiai atidarydama mums duris. – Nagi, eikime. Greičiau, - ragindama pamojo ranka ir vos ne prievarta išstūmė tėtį ir Deiną laukan. Aš įsikibau į Vilo ištiestą parankę ir mes paskui skubančią mamą išėjome pro duris.
Mano brolis vilkėjo juodą kostiumą su išsikišusiais baltais marškiniais ir atsagstyta apykakle, kad tik kuo aiškiau matytųsi, kad jis neryši kaklaraiščio. Jo plaukai kaip ir kasdien buvo išsiplaikstę į šalis, tačiau net ir nesistengdamas jis atrodė stulbinamai.
Iki mero namų važiavome nedaugiau kaip 5 minutes. Automobilį pasistatėme prie vartų ir mus iš karto pasitiko malonus patarnautojas, pasisiūlęs nuvaryti automobilį iki artimiausios aikštelės gatvės gale. Mano tėtis įdavė jam automobilio raktelius ir apsaugininkui atidarius vartus, įėjome į kiemą.
Patalpa labiau jau priminė aikštę nei namą su sodu. Deja, bet ir sodo negalėjai pavadinti kukliu. Visuose kampuose ir užkampiuose stūksojo prabangūs augalai, krūmai, statulos ar mini fontanai. Netoli nuo lauko durų buvo apvalus žiedas su didele moters statula. Iš jos rankos tryško vanduo, spindintis žalsvai violetiniais purslais, o aplink apvalų žiedą žydėjo šimtai įvairiaspalvių rožių krūmų. Namas stovėjo pastatytas ant aukštos pakylos. Man tai labiau jau priminė dalį nupjautų baltųjų rūmų ir pastatytų čia Oregono valstijoje nei mažo miestelio mero namus.
Užlipus aukštais laipteliais iki milžiniškos kupolo arkos prieangio, mus sustabdė aukštas, raumeningas ir pavojingai atrodantis vyras su racija rankoje ir juodais akiniais nuo saulės. Man jis pasirodė keistas, nes jau vakaras, o jis vis darė dėvėjo akinius, nors saulė jau seniausiai buvo patekėjusi Kinijoje.
- Kas jūs būsite? – užklausė nemalonus plačiapečio vyriškio balsas.
- Artūras Grynas, - mano tėtis nužvelgė apsauginį itin veriančius žvilgsniu ir šis iškart susinepatoginęs linktelėjo.
- Atleiskite, šerife. Prašome užeiti. Gero vakaro, - vyras pats atvėrė mums sunkias ir plačias duris, nors šalimais stovėjo durininkas tik ir laukiantis kada reikės jas atverti.
- Ačiū, - sausai tarstelėjo vidun įeidamas tėtis.
Mano mama pasitaisė savo baltą suknelę, glundančią prie atidengtų jos kojų, ir kuo elegantiškiau įsikibo savo vyrui į parankę, bekraipydama savo išriestą užpakalį.
Tuo tarpu aš laikiau už rankos Deiną, o Vilas ėjo greta manęs. Įėjus vidun mane pasitiko akinanti šviesa. Visur tiesiog blizgėjo nenusakoma prabanga. Atrodė, kad sienos, lubos ir grindys išklotos auksu, o baldai tiesiog pagaminti vienetinių dizainerių rankomis. Koridoriuje mus pasitiko liesas ir nedidukas patarnautojas, vilkintis rusvą uniformą.
- Sveiki atvykę pono Delivingerio kvietimu, sere. Leiskite man pasirūpinti jūsų paltais.
- Taip, prašome, - perdėtai nusišypsojo mama, demonstratyviai nusivilkdama savo pilkšvą paltą. Ant jos kūno pasiliko tik glotni balta suknelė, atidengianti nuogus jos pečius. Kol dairiausi, patarnautojas priėjo prie manęs ir švelniai padėjo man nusivilkti maniškį.
- Ačiū, - maloniai padėkojau. Vis dar neatsižiūrėdama užlenkiau galvą į lubas, kad galėčiau geriau apžiūrėti meistriškai nutapytas freskas. - Pobūvis vyksta vakarinėje salėje. Arkoje jums iš dešinės, pone, - tarstelėjo mūsų paltus bekabindamas jaunuolis. Pagal nurodymus pasukome į vakarinę salę.
- Vaje, kaip čia viskas prabangu ir stilinga. Tikriausiai šitie turčiai neturi, kur dėti pinigų. Pažvelkit, net jų vazos padengtos auksu ir prabangiomis, egzotiškų rožių puokštėmis, - svaičiojo neslėpdama pavydo savo balse Izabelė.
Pavarčiau akis, bet nusprendžiau verčiau nieko nesakyti. Mums einant per erdves patalas ant kiekvieno stalelio ar grindų buvo išties pastatytos didelės rusvų ar kitą atspalvį įgavusių rožių puokštės.
- Tikriausiai, kad neturi, - palingavo galva tėtis.
- Šitam mieste visi aptekę pinigais, todėl nėra ko tikėtis, kad bus dori žmonės. Nereikėtų jais pasitikėti.
Skeptiškai žiūrėjau į savo motinos žmonių vertinimą pagal jų turtą. Žinojau, kad jeigu ji ko nors neturi, tai vien dėl to susidarys blogą nuomonę apie kitus, jog nuramintų savyje šėlstantį įtūžį.
Per išilgą koridorių pasukome link atvertų plačių durų tiesiai į pokylio salę. Jau iš tolo mačiau nedideles žmonių figūras, spindinčiais prabangiais ir spalvingais drabužiais.
- Spektaklis prasideda, - palinkęs prie manęs tyliai sukuždėjo Vilas, jog tai išgirsčiau tik aš.
- Tikiuosi tai ilgai netruks, - dirbtinai linksmai nusijuokiau. Kartu su Vilu kuo plačiausiai išsišiepė ir paskui savo žingsniuojančius tėvus įžengėme į salės vidų. Deinas nebelaikė mano rankos, tačiau vis dar nuo manęs nesitraukė.
Visų žmonių, esančių salėje, akys nukrypo į mus. Nemalonūs, gašlūs ir pavydus žvilgsniai tiesiog varstė ir lyg mažytės adatėlės badė man kūną, tačiau aš nesilioviau šypsotis. Nutaisiau tik dar nuoširdesnę šypseną ir sulėtinau žingsnius. Mačiau ne vieną pažįstamą veidą iš savo mokyklos, bet stengiausi neparodyti, kad tai mane trikdo.
Šioje šventėje išties buvo susirinkę visi miestelio gyventojai. Lygiai 2 424 žmonės. Kiekvienas buvo apsirėdęs kuo prabangesniais drabužiais, kad tik kuo labiau pasipuikuoti turintis nemažą dalį pinigų.
Mano aukštakulniai, einant marmurinėmis grindimis, kaukšėjo it kūju daužomas akmuo. Visi vyrai, moterys ir paaugliai nepasivargindavo atsigręžti ir pažvelgti į mane. Jie spoksojo į mane tartum į ateivę, atkeliavusią iš kitos planetos. Tarsi į kažką, kas būtų pakerėjęs juos amžinai žvelgti į mane. Jaučiausi visų dėmesio centre. Nuo tų įdėmių žvilgsnių, didelio žmonių skaičiaus ir viešumo, man trūko oro. Norėjau tekina pasileist lauk ir nerti į lauke esančius krūmus. Bet kuo įtikinamiau vaidinau, kad jaučiuosi pakilios nuotaikos ir man visai nesvarbu, kiek žiūrovų yra priešais.
Aukštai iškelta galva ir besišypsodama ėjau negreitindama tempo. Mano delnai prakaitavo, kojos nepastebimai drebėjo, o galva svaigo. Maniau, kad tuoj apsivemsiu, bet priverčiau savo skrandį nesugadinti man šio vakaro.
Mano plaukai kedenosi nuo iš šonų pučiamo ventiliacinio oro. Jaučiau vėsaus oro sroves, šilumą einančią nuo židinio ir žmonių šiltų kūnu, stovinčių tolėliau. Ore dvelkė šimtai prabangių ir skirtingų kvepalų, užkandžių ir gėrimų kvapai.
Sustojome, kai pasiekėme apkūnų vyriškį, dėvintį mėlyną kostiumą. Jis kalbėjosi su keliais ponais prie baro.
- Labas vakaras, pone Delivigeri, - pasisveikindamas tėtis tvirtai paspaudė mero ranką.
- O, pone Grynai! Sveiki atvykę su savo šeima į mano namus. Man labai malonu jus čia matyti šį vakarą, - vyras maloningai nusišypsojo. Praplikusi jo plikė žvilgėjo nuo lempų šviečiamos šviesos, o įraudę skruostai ir buka nosis draugiškai jį nuteikė.
- Susipažinkite, tai mano žmona Izabelė, - pristatydamas tėtis pažvelgė į mamą.
Ji iškart sureagavo ir pati pirmoji ištiesė jam ranką. Jos plati šypsena iškart sugavo mero dėmesį.
- Man be galo malonu susipažinti, pone mere.
Vos susitvardžiau, kad nenusijuokčiau iš jos apsimestinio mandagumo.
- Čia mano sūnūs Vilas ir Deinas, - parodė į mano brolius ir meras iškart jiems paspaudė rankas. – O čia mano dukra Dženiferė.
Meras pasisuko į mane ir įvertinęs nusišypsojo. Tuomet ištiesė man ranką ir šiltai paspaudė savo dideliame, šiltame delne.
- Man labai malonu. Jūsų dukra tikra gražuolė, šerife.
- Man taip pat malonu, pone, - kukliai šyptelėjau žvelgdama į vyriškį pro nuleistas blakstienas.
- Ką manote apie mano namų interjerą? Ar jums patinka? – užklausė meras su užslėptu pasididžiavimu.
- Jis stulbinamai gražus. Turite gerą skonį. Man labai patinka, kaip perteikite visą namo stilių prabangiomis aukso detalėmis. Tai labai originalu. Neturiu prie ko prikibti. Jūsų pojūtis madai nepakartojamas.
Mano motina kalbėjo su perdėtomis pagyromis, bet iš to kaip meras nuraudo, supratau, kad ji jį labai pamalonino. Būčiau mielai pasakiusi, kad visa ši prabanga gožia ir siurbia žmogaus esybę, bet nenorėjau pasirodyti nemandagi. Man tik nepatiko tai, kaip akivaizdžiai ponas meras ir mano mama flirtavo.
- Jūsų nuomonė man labai svarbi. Tokios gražios damos visada turi gerą supratimą į stilių, - nusijuokė meras. Mano mama taip pat sukikeno ir užvertusi galvą dar užkrečiamiau nusikvatojo. Tėtis irgi neatsiliko, taigi man Vilui ir Deinui tiesiog teko šypsotis.
- Atleiskite, bet jau turiu atsiprašyti, - ponas meras praeidama man mirktelėjo. Keistas jo gestas nemaloniai mane suerzino. - Kviečiu visus dabar eiti į susirinkimų salę! - paskelbė meras išėjęs į salės vidurį.
- Dženifere? – kreipėsi į mane mama man beeinant link susirinkimų salės.
- Ką? – atsigręžiau į ją.
- Būk gera ir šį vakarą prižiūrėk Deiną, gerai?
- Gerai, - sutikau lengvu galvos linktelėjimu. Prilaikydama Deiną už rankos, nusivedžiau jį į salę. Visi žmonės jau buvo susėdę. Savo šeimą susiradau penktoje eilėje nuo priekio. Prisėdau ant laisvos kėdės šalia Vilo, o Deinas atsisėdo šalia manęs ant kitos kėdės.
Apsidairiau aplink. Žmonių buvo daugybė. Salė buvo vos ne sausakimša, bet dar buvo kelios laisvos vietos, kurias greitai užimdavo koks nors žmogus. Besidairant mano akys užkliuvo už antroje nuo priekio eilėje sėdinčio Neilo. Jis irgi sutiko mano žvilgsnį ir pašaipiai nusišypsojo. Visai netoli jo, vos už poros kėdžių, sėdėjo ir Liza Forks. Ji kaip ir visada atrodė iššaukiančiai ir trynėsi aplinkui Neilą.
- Labas vakaras! - iš mikrofono sklindantis mero balsas patraukė mano dėmesį. Lioviausi gręžiotis ir patogiai įsitaisiau savo kėdėje. – Man labai malonu matyti visus jus šį vakarą čia susirinkusius. Džiaugiuosi, kad mes ir toliau tęsiame šią nuostabią tradiciją ir švenčiame šį ypatingą vakarą mano namuose. Man labai svarbu, kad mūsų vieninga bendruomenė ir toliau laikytus viename tvirtame kumštyje, kaip prieš kelis šimtus metus ją subūrė mano proseneliai. Tikiuosi, kad ir toliau laikysimės savo įsitikinimų ir ginsimės nuo blogio syvų, - trumpai nutilęs ir įkvėpęs oro tęsė toliau: - Mes visai neseniai praradome savo šerifą. Visi puikiai pamenate tą nelaimingą dieną miške, kai jį užpuolė ir sudraskė žvėris. Todėl norėčiau padėkoti, kad tokiu sunkiu momentu atsirado drąsus žmogus, kuris ryžosi mus ginti net tokiomis pavojingomis dienomis. Pasitikime mūsų naująjį šerifą – Artūrą Gryną!
Mano tėtis atsistojo nuo kėdės ir lydimas tylių plojimų užlipo ant pakylos, atsistojo priešais mikrofoną ir užėmė mero vietą.
- Mane jau pykina nuo šito farso, - burbtelėjo plačiai besišypsodamas Vilas.
- Ką turi omeny? – susiraukusi pasisukau į jį.
- Labas vakaras! - mano tėčio balsas nugriaudėjo lygiai taip garsiai, kaip ir pono Delivingerio ir Vilas nebespėjo man atsakyti. - Norėčiau pasakyti, kad esu jums visiems labai dėkingas. Man labai malonu, kad sutikote atiduoti savo gyvybes į mano rankas. Pasistengsiu, kad žvėris, neleidžiantis jums ramiai gyventi, būtų kuo greičiau sutramdytas. Nenustosiu ieškoti ir kovoti prieš blogį, kol jis nebus nugalėtas. Nei vienas pareigūnas nenuleis rankų tol, kol Milvokyje vėl nebus saugu.
Mano tėčio kalba nuskambėjo gan įtikinamai. Jis kalbėjo drąsiai, lyg pats tikėtų savo žodžiais. Tačiau aš abejojau, jog jam pavyks nugalėti žvėrį, kai jis net nenutuokia su kuo pradeda kovą.
Salėje pasklido garsūs plojimai, kur kas garsesni nei buvo prieš kalbą.
- Na, ačiū, - tarė į mikrofoną kiek sutrikęs meras. – Atrodo, kad kalba buvo tokia įtikinama, jog sulaukėme daug aplodismentų. Puikiai pasakyta, pone Grynai.
Meras dar sykį suspaudė mano tėčio ranką ir vėl nužvelgė susirinkusiuosius.
- Dar kartą ačiū, kad susirinkote. Dabar jau galime pradėti šventę. Gero vakaro visiems. Smagiai pasilinksminkite! - palinkėjo Delivingeris, braukdamasis nuo kaktos susitelkusius prakaito lašelius.
Žmonės pamažu ėmė stotis nuo kėdžių. Mano mama pirmoji nuskuodė link pakilos ir kažką sutauškėjusi vaidybiškai pabučiavo mano tėtį. Man net pasidarė bjauru kokie jie nenuoširdūs. Nesąžininga, kad jie kitų akivaizdoje apsimeta be galo vienas kitą mylintys, o niekam nematant net negali pakęsti vienas kito būvimo šalia. Tai taip apgailėtina...
Pasibaigus kalbai visi žmonės sugužėjo į vakarinę pokylių salę. Įsijungė rami, ausiai maloni muzika ir pasklido blyškios, mirguliuojančios šviesos, primenančios nevykusią diskotekos kopiją. Sustojau prie baro kartu su Deinu. Vilas kaip visada kažkur pradingo, o mano tėvai nuėjo šnekučiuotis su svarbiais politikos žmonėmis.
- Dženifere, štai ten matau kelis savo draugus. Ar galu pas juos nueiti?
- Žinoma, eik, - šyptelėjau. Nenorėjau sugadinti vakaro savo broliui taip, kaip buvo sugadintas maniškis.
Deinas iškart nuskuodė į kitą salės galą ir pradingo minioje tarp kitų žmonių.
Vieną akimirką pagalvojus, tai galėjau sugadinti šį vakarą ir apjuodinti savo šeimos reputaciją šių žmonių akivaizdoje, kad pagaliau mano tėvai nebenorėtų čia likti ir mes grįžtume į Portlandą, bet aš negalėjau taip su jais pasielgti. Tai būtų buvę pernelyg niekinga jų atžvilgiu.
- Šį vakarą atrodai labai gražiai, - nežinia iš kur atsibeldęs Geretas nutraukė mano apmąstymus ir atsirėmė į barą šalia manęs.
- Ačiū...Um..tu irgi gerai atrodai, - nužvelgusi jį tariau.
Jis vilkėjo juodą kostiumą, odinius juodus batus ir buvo tvarkingai susišukavęs savo rudus plaukus.
- Ačiū, - nusijuokė su mano pritarimu. – Norėčiau tavęs atsiprašyti dėl ano vakaro. Pasielgiau kaip paskutinis kvailys.
- Ne, tai aš norėčiau tavęs atsiprašyti. Elgiausi su tavimi labai nemandagiai. Atleisk.
- Nieko tokio, - meiliai šyptelėjo. – Norėjau paklausti ar norėtum su manimi pašo...
- Atleiskit, kad pertrauksiu jūsų pokalbį...- atėjęs įsiterpė Neilas ir patylėjęs keistai nužvelgė Geretą. Jis prisimerkė tartum mėgindamas jį išlydyti šaudančiais akių lazeriais. Tuomet jis vėl pasisuko į mane ir tęsė toliau: - bet norėjau pakviesti tave pašokti.
Išgirdusi tokį pasiūlymą vos neužspringau oru. Išplėčiau akis ir nužvelgiau Neilą laukdama, kol jis pasakys, kad juokauja, bet, rodos, jis kalbėjo rimtai.
- Na...aš...nežinau. Mudu dar nebaigėme pokalbio, - išstenėjau. Neilas kreivai šyptelėjo ir pasisuko į Geretą, kuris susinepatoginęs žiūrėjo į mane.
- Nemanau, kad tavo draugas prieštaraus, tiesa? – įžūliai paklausė blondinas.
- Ne, pokalbį galėsime pratęsti vėliau, - išlemeno kiek sumišęs vaikinas. Neramiai jį nužvelgiau, bet Neilas suėmė mano ranką ir ėmė temptis į šokių aikštelę. Sustojome pačiame jos centre.
- Kodėl atsiprašinėjai to mulkio? – paklausė jis susinervinęs ir apkabinęs mano liemenį, prisitraukė arčiau savęs.
- Geretas ne mulkis. Nevadink jo taip...- susiraukiau.
- Aišku, kad mulkis. Sakyk, kodėl jo atsiprašei...- ėmė tūžti šviesiaplaukis. Mačiau, kaip jo akys ima tamsėti iš įsiūčio.
- Jeigu taip ir toliau elgsiesi, tai aš nebenoriu su tavimi šokti. Atsiprašau, - pyktelėjau ir pasitraukusi pasisukau eiti link baro, kur vis dar stovėjo Geretas. Neilas čiupo mane už rankos ir stipriai trūktelėjo prie savęs.
- Nedrįsk spyriotis, - griežtai įspėjo.
- Arba kas? – pažvelgiau jam į akis. Kurį laiką spoksojau į tuos mėlynus vandenis, kurie rodės tuoj prasiverš ir užtvindys visą salę. – Mes viešoje vietoje. Tu man negali nieko padaryti, kai mus supa šitiek žmonių.
Vaikinas klastingai vyptelėjo ir atleido mano ranką, tuomet švelniai prisitraukė arčiau savęs, kad mus skirtų vos kelių centimetrų atstumas.
- Tu teisi. Čia aš tau nieko negaliu padaryti, - sukuždėjo.
- Net ir tuomet aš tavęs nesuprantu, - atsidusau. Jis truputėlį atsitraukė, kad pažvelgtų man į akis. – Liepi mums laikytis atstumo, o tuomet, kai jau pradedu tikrai tai daryti, vėl pasirodai ir viską sugadini. Kodėl taip elgiesi, Neilai? - nuoširdžiai pažvelgiau jam į akis, ieškodama bent kruopelytės tiesos. Jo žvilgsnis atrodė ramus, šaltas.
- Šį vakarą atrodai labai patraukliai ir aš negaliu laikytis atokiai... – jis geidulingai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir prikando savo apatinę lūpą.
- Negali kada panorėjęs ateiti ir sugriauti tarp mūsų esantį atstumą. Aš jau susitaikiau su tuo, kad negalime būti arti vienas kito, o tu tik blaškai mano dėmesį ir man trukdai.
- Negaliu susivaldyti, kaip šitaip gundančiai atrodai, - apsilaižė lūpas ir viliokiškai nusišypsojo jis. Jo rankos vėl švelniai apglėbė mano liemenį, prisitraukė arčiau, jog mano klubai remtųsi į jį. Rankomis apkabinau jo kaklą, o jo šalti pirštai nuslydo nuoga mano nugara žemyn. Šaltis persmelkė odą, sukeldamas man drebulį. Nejučiomis krūptelėjau ir pasidėjau galvą jam ant peties. Tyliai atsidusau.
- Žinai, visi į mus žiūri, - tariau jausdamasi nejaukiai. Sugavau ne vieną žvilgsnį. Neilo tėvai, draugai, mano tėvai, Liza, mokiniai iš mano mokyklos keistai spoksojo į mus.
- Man nesvarbu. Tegul žiūri, - abejingai atsakė. Pakėliau galvą ir vėl pažiūrėjau jam į akis. Tarp mūsų buvo likęs vos menkutis atstumas.
- Bet aš jaučiuosi nesmagiai. Man nepatinka perdėtas dėmesys, - suvaitojau. Neilas išsišiepė, tuomet perbraukė ranka man per skruostą. Vėl pasisukau į savo tėvus. Mama ir tėtis dar tebežiūrėjo į mudu. Jų žvilgsniai buvo neramūs, nustebę, susidomėję. Po sekundės į mudu ėmė spoksojo ir visi kiti, šnabždesiais nulydėdami lėtus mūsų šokio judesius. Gaila, bet negalėjau išgirsti, kokias apkalbas apie mus jie skleidė. Bet Neilas tikriausiai tai girdėjo.
- Nekreipk į juos dėmesio, - pasakė mėlynakis smilių užkišdamas man po smakru ir vėl atsukdamas į save. – Man patinka, kaip šį vakarą atrodai. Tau labai tinka ši suknelė.
- Grožis visai nėra svarbus, - prikandau lūpą ir papurčiau galvą. Mano skruostai šiek tiek nuraudo, todėl nudelbiau akis į Neilo krūtinę.
- Man svarbus, - atsiliepė jis. Pakėliau akis ir įdėmiai į jį pažvelgiau.
- Tuomet man gaila tavęs, jeigu viską vertini vien pagal išorinį grožį, - apgailestaudama pasakiau.
- Šiais laikais visi vertina grožį, Dženifere, - tėškė Neilas.
- Tik ne aš, - liūdnai papurčiau galvą. – Apgailestauju, kad vertini visai bereikšmį dalyką.
- Man tavo gailesčio nereikia, - susiraukė blondinas.
- Tuomet tai reiškia, kad manęs tau irgi nereikia.
Pasileidau iš jo glėbio ir apsisukusi ant kulno nužingsniavau prie baro. Gereto čia jau neberadau, todėl ir vėl atsistojau nuošaliame kamputyje, kur nėra žmonių. Po sekundėlės čia pasirodė Neilas, bet man nespėjus nieko pasakyti, jis padavėjo paprašė taurės martinio.
- Tau juk negalima parduoti alkoholio... Tu dar nesi sulaukęs 21-erių metų. Nesi pilnametis, - pažvelgusi į jį tarstelėjau. Iš Neilo išvaizdos iškart matėsi, kad jis dar labai jaunas, o šiandieną jis kartu buvo ir labai patrauklus. Negalėjau to neigti. Dėvėjo juodą, tačiau prabangų kostiumą su atsagstytu švarku, jog matytųsi balti jo marškiniai. Apykaklė buvo išsidraikiusi, tačiau į jį pažvelgus vistiek galėjai jo geisti. Tie blondiniški plaukai, mėlynos akys ir velniškai graži šypsena apsvaigindavo geriau nei koks nors alkoholis.
- Pinigai mano tapatybė. Galiu su jais gauti, ko tik panorėjęs, - šyptelėjo šviesiaplaukis.
- Na, žinoma, - sarkastiškai nusijuokiau.