Įpatingoji

5.

Laukiau jo kavinėje ir po kelių minučių pamačiau vaikiną eibantį link manęs.
- Labas. Tu Arial?
- Taip. Tai tu tas paskutinis.
- Ššš. Taip tai aš, o dabar eikime kur nors nuošaliau.
- Gerai, bet noriu sužinoti koks tavo vardas.
- Palauk,- pasakė ir užsuko už kampo. Paskui paėjome tiesiai ir pasukome pro duris. - Aurimas,- suburbulėjo.
- Pagalaliau tekeisi pasakyti,- pajuokavai apsimesdama supykusi.
- Pažystu tave ilgai. Tikliau nuo gimimo. Matau, kad nepyksti. Dabar galėsiu tau kai ką pasiūlyti.
- Klausau. Tik aišku jei tai susiję su įpatingaisiais.
- Taip susiję.
- Gal prisėskim,- paklausiau, nes buvau pavargusi.
- Žinoma,- pasakė ir mes nuėjome prie stalo.
- Taigi ką norėjai ten pasakyti,- paklausiau kai jau buvome atsisėdę.
- Galėtume gyvent kartu. Nesuprask klaidingai, bet taip tau bus saugiau.
- Aišku, bet nio ko mums reik saugotis. Tiksliau man.
- Nuo tų, kurie nori tavęs,- pasakė taip lyg turėčiau seniai tai žinoti.
- Kas jie tokie?
- Geriau nežinok. Tai sutinki, kad gyvenčiau tavo namuose ir tave saugočiau.
- Na gerai. Tikriausiai mano šeima tam pritartų.
- Aš jau su jais kalbėjau.
- Kaip tu viską spėji,- paklausiau ir jis tik patrūkščiojo pačiais. Taip nuėjome namo ir aš ėjau miegot, nes buvau pavargusi.

Štai mano nauja dalis. Jeigu nors kiek patiko vote ir komentuokite.