Įpatingoji

2.

Sėdėjau visą rytą ieškodama atsakymų internete, bet ten nieko nebuvo. Pykau ant visų, kad sugalvojo žodį mįslę. Nusileidau į apačią ir pamačiau tik mamą. Tėčio nemačiau ir man pasidarė neramu.
- Mam? Kur tėtis?
- Jis išėjo į miestą.
- Ką? Negi miestas staiga pasidarė saugus? Nes aš noriu susirasti draugų.
- Taip. Gali eiti į miestą jei ten sutiksi tėtį. Jis tau pasakys ką daryt.
- Ačiū mama,- apkabinau ją išlėkiau į viršų išsimaudžius ir persirengus nubėgau į apačią ir dar kartą apkabinusi mamą išėjau į lauką. Pirmą kartą buvau laukia. Turbūt kitiems tai pasirodytų peprotybė, bet taip yra. Ėjau mišku, kuriame buvo daugybė garsų. Ėjau 6 minutes kol pasiekiau miestą. Nusileidau kalnu ir buvau mieste. Jis buvo mano manymu labai didelis. Nors taip nebuvo. Prie čiuožyklos pamačiau daug vaikų ir vieną panašaus amžiaus mergaitę priėjau prie jos.
- Labas?
- Labas! Tu ne vietinė tiesą.
- Na gyvenu netoli čia.
- Puiku. Nori pasivaikščioti.
- Taip.
Mes vaikščiojome po miestelį, kuriame buvo labai daug žmonių. Nuo jų man pasidarė bloga ir pradėjo suktis galva.
- Tau viskas gerai?
- Taip,- pamelavau.
- Tai nepaklausiau koks tavo vardas?
- Mano Arial. O tavo?
- Haren.
Ilgiau nenorėjom kalbėtis tiksliau ji nenorėjo.
- Kodėl nenori kalbėtis?- paklausiau.
- Pavargau. Gal eikime prisėsti,- ji parodė į suolelį ir mes nuėjome prie jo. Tuo metu pamačiau tėtį.

Štai antroji dalis. Sory jei bus klaidų.
Jei nors kiek patiko pavotinkit ir komentuokit.