Universitetas // H.S

11 dalis.

Jesy pov.

-Rooki?-aiktelėjau. Prisimenate kur pasakojau apie savo buvusįjį? Tai štai. Tai jis.

Jis į mane pažiūrėjo irgi nustebęs.

-Jesy? Ką čia veiki?

-Na manau, kad mokausi?-paklausiau ir pavarčiusi akis, apėjau jį. Aš vis dar ant jo pykau, kad mums būnant, jis apgaudinėjo.

-Ei palauk, ar tu vis dar pyksti?-jis atsargiai paklausė ir uždėjo ranką ant peties. Greit ją numečiau, pasitraukiau toliau nuo jo ir pradėjau po lėto žingsniuoti.

-Žinoma, kad pykstu. Kaip galiu nepykti? Bet žinai, seniai tas buvo,-netikrai nusišypsojau ir dar labiau paspartinau žingsni.

-Jesy, palauk,-jis čiupo už rankos ir atsuko į save. Norėjau ištraukti ranką, bet jis jos nepaleido. Kodėl žmonės taip daro? Gal jie nėra girdėją apie žmogaus teises?

-Paleisk mane,-pikčiau pasakiau.

-Mums reikia pakalbėti,-jis jau norėjo mane timptelėti, bet jį sustabdė balsas.

-Paleisk ją,-atsisukau į tą pusę ir pamačiau Harry. Dėkoju tau mamule už jį.

Rookis paleido mano ranką ir pasitvarkė savo juodą švarkelį.

-Kas tu per velnias?-jis bandė pasakyti tai grėsmingai, bet iš jo akių mačiau, kad jis bijo Harrio.

Harrys buvo už jį aukštesnis ir atrodė grėsmingiau. Na, jie abu turėjo tatuiruočių, bet Rookis jų turėjo daugiau. Žymiai daugiau, bet tai kažkaip nerūpėjo, nes Harrys vis tiek atrodė karščiau.

Mes tai žinom, brangioji. Prakalbo mano seniai begirdėta sąžinė. Užsičiaupk. Pati užsičiaupk. Lįsk kur ir buvus. O kaip dėl kebabo? Apie tai vėliau.

Šaunu, pradėjau su savimi kalbėtis net mintyse. Šaunu, Jesy! Kuo toliau, tuo labiau einu iš proto.

-Aš jos vaikinas,-ramiai atsakė Harrys. Atsiprašau, aš jo kas?

-Ką? Negali būti. Aš maniau, kad tu man kažką jauti,-atsakė Rookis. Aš greit atsisukau į jį ir pradėjau juoktis.

-Ką? Vaikine, kiek tu prisižiūrėjai meksikiečių serialų? Aš tau ne kokia Rozalinda, kad turėčiau vaikinui jausmus dvejus metus. Man atrodo tau protelis jau pavažiavo, o dabar ateeee,-pasakiusi, greit praėjau pro juos.

Išėjusi į lauka, patraukiau link mašinų stovėjimo aikštelės, nes pro ten normalus praėjimas į gatvę.

Išgirdau, kad kažkas šaukia mano vardą, todėl atsisukau į tą pusę. Na ir žinoma ten buvo Harrys.

Nevaidink, kad to nenorėjai, prakalbo balsas manyje. Niekas neklausė.

-Aš tave pavešiu,-jis pasakė, aš tik patrūkčiojau pečiais ir pradėjau eiti link jo mašinos.

Įlipusi į ją iš karto prisisegiau diržą. Jis padarė tą patį ir užvedęs mašiną pradėjo važiuoti.

Visą kelią jis nepratarė nei žodžio. Na, ką gi.

-Šešta atvažiuosiu tavęs,-jis staigiai pasakė kai norėjau daryti dureles.

-Kur?

-Pamatysi,-nieko nesakiusi išlipau iš mašinos. Na ką gi, dabar reikia laukti šeštos.

-----

Susiruošusi laukiau Harrio. Staiga supypsėjo mano telefonas, pranešdamas apie žinutę. Greitai jį paėmusi pažiūrėjau. Harrys rašė, kad leistis. Na ką gi. Bus įdomu.

Greit čiupusi švarkelį, telefoną ir raktus išėjau iš kambario. Užrakinusi duris, patraukiau prie laiptų.

Išėjusi į lauką apsižvalgiau ir pamačiau Harrio mašina, greitai pradėjau eiti.

Atidariusi dureles įsėdau. Jis net nepažiūrėjo į mane. Kodėl jis pyksta?

Visą kelią jis buvo tylus. Aš irgi nieko nesakiau. Tikrai nelįsiu į šikną.

Mes po maždaug pusvalandžio sustojome prie ežero. Čia buvo graži vieta. Jis išlipo, aš padariau tą patį.

Mums priėjus prie ežero, jis atsisėdo. Na kas man beliko? Tai pat sėstis.

-Kas tarp jūsų su Rookiu?-jis staiga paklausė.

-Jis mano buvęs vaikinas. Su juo prabuvau dvejus metus, o paskui sužinojau, kad jis būna su visom, tad išsiskyrėme,-ramiai pasakiau ir atsisukau į jį.

-Taigi tarp jūsų nieko nėra?

-Žinoma ne. Aš tik nesuprantu, kodėl jis čia.

-Oh tada gerai,-jis atsiduso iš palengvėjimo.

-Tai štai kodėl buvai toks tylus?

-Taip, ir dar dėl kai ko,-jis nervingai pasakė.

-Dėl ko?

-Ar būsi mano mergina?