Tyrumas (Stabdoma)

0

Pervėriau ją akimis. Ji gėrė juodą kavą.

Akys, tos merginos akys...
Jos buvo kitokios, skaisčios ir tyros lyg vandenynas. Man tai patiko, patiko žinoti, kad žemėje dar liko tyrumo bent jos akyse.
Bent jose.

Su kiekvienu jos akių mirksniu, manoji širdis vis labiau skaldė man krūtinę.
Žinojau, kad daugiau galbūt nesusitiksim, bet ne, ji kitokia. Ji netokia kaip aš. 

Ji ir jos rausvi skruostai, ji ir jos tragiškai tamsiai nudažyti plaukai, ji ir papilkėjęs dangus, ji ir aš.

Tarp mūsų niekada nieko nebus, mes niekada nebūsime kartu. Aš net nesitikiu prieiti ir užkalbinti ją, noriu tylėti. 

Tyliai tyliai, nesakyk.

Lėtai ranka prabraukiau savo kaklą, per kūną nuėjo šiurpuliukai, o ji vis dar ten. Sėdi keliais metrais toliau nei aš, stebiu ją, nurenginėju akimis. 

Ji  nemato nieko, ji nemato manęs, nemato kitų, tik savo rankas, tik jas. Ji žiūrėjo tik į jas ir rodos nieko kito net nebuvo aplinkuj. Jos rankos buvo baltos it purus neseniai iškritęs sniegas. Ji perbraukė per sidabrinį žiedą ant dešinės rankos smiliaus, pakilo nuo stalo ir palikus reikiamą sumą išėjo.

Sekiau ją akimis, gan greitai žingsniuojančią plytomis išklota gatve. Ji pasuko ir dingo man iš akių.

O mane sužavėjo tyrumas jos akyse. Aš įsimylėjau jas.