Tyrumas (Stabdoma)

2

Ėjo dienos, jos virto savaitėmis, o aš nepamiršau jos. Vis dar pamenu tas akis. Tik neryškiai. Labai neryškiai.

Spalvos po truputi nyko, kol galų gale išbluko, o aš negalėjau jo paleisti. Negalėjau paleisti šio prisiminimo, tai vienintelis dalykas, kuris man primena ją. Nenoriu jos netekti. Niekados!

Noriu, kad ji gyventų mano prisiminimuose.

Kartu.
Su manimi.
Tik aš ir ji.

Ji buvo prieš mane. Jos ilgi rusvi plaukai skleidė malonų kvapą. Norėjau ją paliesti, švelniai švelniai apglėbti jos kaklą, sukelti virpulį jos širdyje, bet tik prisislinkau arčiau, kad dar kartą pažvelgčiau į jos akis.

Ji slėpė jas. Ji net nesiteikė atsisukti į mane, ir manau ji tai darė specialiai. Sėdėjome parke, nuošaliai, kartais pro šalį praslinkdavo keli žmonių siluetai, bet aš neįsidėmėjau ne vieno iš jų veido. Galbūt tiesiog nemačiau jų, bet  jaučiau kiekvieną iš jų. Lyg regėjau jų sielas.
Jos buvo pripildytos skausmo, sielvarto. Nusėtos nematomais randais...
O jos. Jos siela buvo tyra. 

Dar vis negalėjau pamatyti  jos akiu. Ji lyg norėjo nuslėpti kažką kas ir taip akivaizdu. Galbūt savo sielos dalelę, galbūt tą tyrumą, ar tamsą palengva užgniaužiančią jos kūną. Bet man neberupėjo jos akys. Lingavau lyg apsvaigusi nuo silpno raudono vyno. Dainavau. Nejučia pakeldavau tai vieną, tai kitą ranką tiesdama link dangaus. Buvau laiminga, kartu su ja. Norėčiau, kad taip būtu visada!

Maudė galvą. Saulė žibino į akis prasisverbus pro mažyčius plyšelius užuolaidose. Šalia nieko nebuvo. Tik jis - tuščias viskio butelis.
Nebuvo nei jos, nei jos akių.
Tik suknistas butelis.
Šiąnakt vėl gėriau. Viena, tikriausiai.

Nebepamenu jos akių spalvos. Pamenu tik tyrą tyrą sielą ir suknistą nugarą, kurią apgaubia tamsa.

Mane sužavėjo tyrumas jos akyse. Aš įsimylėjau jas.

Ir pamiršau jų spalvą, dėja...