Tyrumas (Stabdoma)

1

Mane vimdė nuo viso šio šurmulio.

Broviausi pro per daug atsipalaidavusius žmones gatvėje bandydama išstuminėti juos savo gležnais pečiais, nors tai ir nebuvo gera mintis, nes labai greitai galėjau pati atsidurti ant žemės tiesiai žmonėms po kojomis. Tai supratus bandžiau slinktis gatvės pakraščiu.

Negalėjau blaiviai mąstyti. Nežinia kokios mintys spaudė man galvą. Buvau tuščia, kaip viskio butelis vis dar gulintis prie mano lovos. 

Negalėčiau teigti, kad geriu reguliariai. 

Tik kartais. 

Vakarais. 

Viena.

Niekam apie tai nesakiau. Tiesa, net neturiu kam pasipasakoti. Esu lyg maža našlaitėlė netekusi visko ką taip mylėjo, netgi pilko katino, kuris manęs visiškai nemėgo. Neturiu nieko. Jaučiu nejaukią tuštumą, labai nejaukią...

Vis dar žingsniavau, nuleidus galvą ir žvelgdama į savo besipinančias kojas. Būčiau norėjus kristi ir nebeatsikelti niekada, bet net to nepajėgiau. Mano siela prisipildžius vienatės ir rodos niekas jos iš ten neištrauks, o norėčiau. Tikrai! 

Stebėjau pro šalį praeinančius žmones. Buvau pasišlykštėjus jų dirbtinėmis šypsenomis ir iš „laimės" spindinčiais veidais, tačiau gal aš tik įsivaizduoju, kad visiems taip pat blogai gyventi kaip ir man. 

Tai taip apmaudu! Viskas tik melas ir svetimų raudų sugerimas. Visa tai netikra, bent jau norėčiau tuo tikėti...

Jau seniai praradau laiko nuovoką, nebežinojau nei kur esu, nei kiek laiko velku savas kojas šiomis purvinomis gatvėmis. Pakėliau galvą ir apsidairiau. Pilki pastatai, banali porelė išėjusi pasivaikščioti, besivalkiojantis gatve iš gatvės šuo ir neryškūs siluetai tolumoje, o gal ir ne...

Viena damutė su ryškiai raudonu paltu, apsiviniojusi aplink kaklą žalsvą šalį, nuo šalčio paraudusiais skruostais prašmėžavo prieš mane. Tai buvo ji. Mergina turinti pačias tyriausias akis. Ji buvo ten, prieš mane, šią akimirką.

Stovėjau lyg įbesta, galva sukosi, širdis daužėsi vis stipriau, o ji tolo. 

Atsitokėjau.

Jau per vėlu. Paleidau ją iš akių. Nespėjau.

O man taip patiko tyrumas jos akyse. Aš įsimylėjau jas.