REVENGE

11

Kailas

Sunkus vyro kūnas nukrito ant šalto asfalto. Kiti du vaikinai - vienas laikantis merginos rankas staigiai pašoko ant kojų ir ketino sprukti, bet nespėjo. Kulka įsmigo vaikinui į kaktą, ir jo gyvybė užgęso.

- Pasitrauk nuo jos. - žengiau žingsnį orandžinius plaukus turinčio vaikino link, kuris vis dar laikė merginą.

Vaikinas lėtai nulipo nuo jos ir dabar aš aiškiai girdėjau tylų merginos kūkčiojimą.

Tas balsas...

Vaikinas lėtai atsisuko į mane. Jo nosis buvo akivaizdžiai sulaužyta ir užklijuota pleistru, veidas nusėtas strazdanomis, o oda balta. Tarsi baklažano.

Pažvelgęs į merginą, kelias akimirkas sustingau. Tada mane apėmė dar didesnis pyktis.

Šie šunsnukiai norėjo ją išprievartauti!

Tamsūs plaukai buvo susivėlę, akys paplūdusios ašaromis ir stipriai užmerktos, palaidinė perplėšta pusiau.
Mergina buvo pusnuogė.

Iš jos lūpų išėjo dar vienas kūkčiojimas ir aš nebesusivaldžiai.

Ginklas iššovė vaikinui net nespėjus pasprukti.

Trečias kūnas krito ant šalto asfalto. Ginklą užsikišau už džinsų juosmens ir patraukiau merginos link.

Vos man žengus kelis žingsnius arčiau, ji susigūžė.
Sustojau ir atsidusau.

Šios merginos tėvas buvęs mafijos galva, o motina jo žmona. Ji turėtu būti pripratusi matyti negyvus žmonių kūnus. Jie juk krisdavo jai prieš akis.

Nebent... Nuo jos visa mafija buvo slepiama. Ir ši mergina buvo auginama kaip įprastų turčių dukra.

- Ne...nesi...nesiartink prie ma...manęs. - sumyčiojo mergina.

Pritupęs priešais ją, ištiesiau ranką, bet mergina tik dar labiau susigūžė.

- Leize. - tyliai ištariau. - Aš tavęs nenuskriausiu. Patikėk manimi.

- Kodėl aš tu...turėčiau tavimi pasitikėti? - merginos užverktos akys liko vis dar stipriai užmerktos, o kūnas nenumaldomai drebėjo.

- Nesu toks kaip jie. Niekada nepanaudočiau prievartos prieš merginą. O ypač - jos neprievartaučiau. Nežinau kokią nuomonę apie mane susidarei, bet nesu toks pašlemėkas kaip jie.

- Tu... tu juos nušovei. Šaltakraujiškas nužudei.

- Tai buvo būtina. - dar kartą atsidusau. - Tokie kaip jie nesikeičia. Jų vieta tik pragare.Jeigu aš būčiau jiems leides pasprukti, kita auka galėjo būti kita mergina. Ir visiškai neabėjoju, kad tų aukų skaičius vis daugėtu.

Leizė lėtai atmerkė savo užverktas akis ir pažvelgė į mane. Rudų akių žvilgsnis buvo toks išsigandęs, kad aš nesusivaldžiau ir priglaudžiau savo ranką merginai prie skruosto.
Ji krūptelėjo ir šiek tiek atsitraukė.

- Leize, pažadu tau , kad tavęs nenuskriausiu. - Pasitikėk manimi.

Mergina kelias akimirkas žvelgė į mane, kol lėtai atsisėdo. Tiksliau pabandė tai padaryti, bet akimirksniu jos veidą perkreipė skausmo grimasa ir ji aiktelėjo.
Nedvėjojęs nė akimirkos, čiupau Leizę į glėbį ir atsistojau.

Ji apskritai kažką valgo?

- Ką tu darai? - merginos kūnas visas drebėjo.

- Tu apimta šoko. - pradėjau žingsniuoti iš skersgatvio, savo mašinos link. - Parvešiu tave namo.