MIRTIS

2.

Jis vaikščiojo ant keturių. Priėjęs prie manęs jis sušnabždėjo man į ausį
-Mirtis.- pasakė jis ir aš suklykiau. Taip garsiai, kad net atsibudau. Atsibudau išpilta šalto prakaito. Pastebėjau, kad mano langas praviras. Nesupratau? Aš tai nebuvau palikus atidaro lango. Nu bet košmaras tai legendinis. Nusijuokiau iš savo minčių ir vėl bandžiau užmigti. Ir man išėjo! Aš užmigau, bet daugiau nesapnavau to pabaisos.

Atsibudau per nelyk vėlai 11:41. Pagalvojus apie sapną pasiėmiau telefoną ir ieškojau to pabaisos paveiksliuko. Bet staiga atsiminiau iš "Teen wolf" policininką kuri išgyvendavo liepsnose ir Skotas ( pagrindinis veikėjas filme) išsiaiškino, kad jis pragaro šuo. Tai aš įsivedžiau angliškai "hellhounds" į paieškos laukelį per internetą radau tą patį kaip ir iš sapno. Ką? Nu jo per daug žiūriu teen wolf. Atsikėlus iš lovos pasiėmiau rūbus ir nubėgau į vonią. Greitai išsimaudžiusi bėgau į virtuvę pavalgyt. Ir spėkit ką radau? O gi kiaušinienė. Įsidėjau į lėkštę ir suryjau kaip kokia anakonda. Sušaukiau mamai, kad einu pasivaikščiot. Ėjau iki parko. Šalia parko man kažkas paskambino. Išsitraukiau iš kišenės ir man skambino nežinomas numeris.
-Klausau? - atsiliepiau aš.
-Labas! - suriko Semas. Nusijuokiau nes buvo jokinga girdėti kaip jis surėkia.
-Labas iš kur gavai mano numerį? Paklausiau Semo.
-Iš kur, iš kur, iš tavo telefono. Nusijuokė vaikinukas.
-Kaip?! Gi nedaviau tau savo telefono!- surėkiau apsimesti ai supykusi.
-Pasiėmiau tavo telefoną kol buvai tualete, o tada paėmiau tavo telefoną ir įsirašiau tavo numerį. O ką?- sukikeno į telefoną Semas.
-Gerai. Tai kodėl skambini?- paklausiau nes ta mintis neišėjo iš mano galvos.
-Šeip paklaust ar nenori kur nors nueiti su manimi. Atsidžiaugti.- vėl sukikeno, bet šį kart ir aš.
-Gerai. Kaip tik aš parke. Aš lauksiu tavęs parke. Ate!
-Ate!- sušuko jis ir padėjo ragelį. Nusijuokiau iš tokio jo elgesio ir laukiau kol ateis. Ilgai laukti nereikėjo. Atėjo Semas. Mes su juo nutarėm eiti į mano mėgstamiausia vietą. Beeidama pastebėjau, kad kažkas bėga miškeliu.
-Matai, kažkas bėga miškeliu.- parodžiau į tą vietą kur bėga neaiškus gyvūnas. Jis atsiuko, apsidairė ir žiūri link ten kur bėgo kažkas.
-Nieko nėra tikriausiai pasivaideno.- pasakė jis ir nusisuko į kelią. Bet jis vis dar ten, bėga. Aš jį dar matau. Bet kodėl jis nemato? Aš įdėmiai stebėjau tą padarą ir pastebėjau, kad jis nusišypso. Bet kaip? Gi gyvūnai nemoka šypsotis. Pastebėjau, kad tas padaras artinasi prie manęs. Vis greitėja ir greitėja. Aš jį nelabai matau pro medžius, bet pastebėjus, kad jis pradėjo greitai eiti link manęs. Ten pragaro šuo! Žinot iš ko spėju kad ten pragaro šuo, nes jis beveik visas liepsnoja! Greitai pasisukus bėgau link Semo. Jį apsikabinus pradėjau kūkčioti į vaikino marškinėlius.
- Kas atsitiko? Kodėl verki?- atsisukau į jį ir pasakius, kad pamačiau pragaro šunį jis pradėjo kaip beprotis juoktis. Kai jis juokėsi aš pradėjau eit į priekį kol jis juokėsi. Nuejus iki mano ir tėčio vietos atsisėdom ant rąstų. Ta vieta ne paprasta čia labai gražu: mažas upelis (jo vanduo labai skaidrus), šalia upelio didelis akmuo ant kurio aš sėdžiu ir susijungęs su upeliu ežeriukas jo vanduo taipogi skaidrus.

Šiek tiek pabuvę grįžom namo. Nusiove batus ėjom nors ne, bėgom į virtuvę atsigerti šalto, skanaus vandens. Atsigėre vandens šovėm į kambarį. Pasiėmiau telefoną pažiūrėt kiek valandų dabar yra. 19:32.
- Na ką turėsim atsisveikint. Bet pirma paplepam. Kaip sekas? Eisi į mokyklą? Ar turi merginą?- paklausiau Semo.
- sekas normaliai. Į mokyklą aš eisiu būsiu dvyliktokas. Na o merginos dar neturiu. O tu eisi į mokyklą, turi vaikiną, kaip tau sekasi?- šį syk paklausė jis.
- Na sekas man gerai, į mokyklą eisiu, būsiu dvyliktokė, ir vaikino aš neturiu.- pasakiau aš. O taip aš eisiu į mokyklą.

Dar palėpėje ėjau palydėti Semo. Palydėjus Semą grįžau namo ir kritau į lovą. Net nepastebėjau kaip greitai užmigau.

***Sapnas***

Bėgu miško takeliu. Nežinau kur, nežinau kaip, bet atsiradau prie miško ir bėgau gilyn. Taip toli nubėgau, kad net pasiklydau. Išgirdau šnabždesį. Jis kvietė eit tiesiai. Tiesiai į gelmę. Mano širdis plakė kaip pašėlusi. Ji liepė bėgt, neklausyti šnabždesio ir bėgti, bet kažkas neleido. Mano kūnas neklausė manęs. Atėjus pamačiau tą patį padarą kaip ir anam sapne. Pas jį buvo mėlyna liepsna.
- Na ir ką tu pati atėjai pas mane.- jis nusijuokė ir toliau vaikščiojo.
- Kodėl tu mane persekioji!- surikau aš ir pradėjau verkt.
- Nerėk! - suriko pragaro šuo ir jo liepsna iš mėlynos pasidarė raudoną.
- Tu mirsi ir nieko negaliu pakeisti! Kai kas paprašė tavę nužudyti! - suriko padaras ir pradėjo bėgti link manęs. Aš sustingau. Jis užšokęs ant manęs įdrėskė į koją. Sužalojimas buvo per visą koją. Aš pradėjau klykti.

***Sapno pabaiga***

- Ne!- surikau ir pabudau. Prasidengiau kaldrą ir pamačiau žaizdą per visą koją. Nejaugi tai tikrą?